Valstybė gydytojų trūkumą mėgina gydyti slaugytojų rankomis?

Pažadas pasitikėjimo nesukėlė

Nuo šių metų lapkričio 1 dienos Skubiosios medicinos pagalbos (SMP) skyriuose lengvesnės būklės pacientus galės savarankiškai apžiūrėti ir pagal savo kompetenciją gydyti SMP specializacijos išplėstinės praktikos slaugytojai.

Sveikatos apsaugos ministerija tikina, kad taip pacientai greičiau sulauks atsakymų, o gydytojai galės daugiau dėmesio skirti sudėtingiems bei gyvybei pavojingiems atvejams. Preliminariai skaičiuojama, kad išplėstinės praktikos slaugytojai galėtų suteikti iki dešimtadalio visų skubiosios medicinos pagalbos paslaugų.

Popieriuje sprendimas atrodo racionalus: vieni pacientai pagalbos sulaukia greičiau, kitiems lieka daugiau gydytojų laiko. Tačiau tarp ministerijos pažado ir paciento pasitikėjimo atsivėrė plati praraja.

Laikraščio „Šilokarčiama“ socialinio tinklo paskyroje surengtoje apklausoje savo nuomonę išreiškė 1 095 žmonės. Net 890 reakcijų buvo neigiamos – tai daugiau kaip 81 proc. visų balsų. Pokyčiui pritarė vos 98 apklausos dalyviai, arba mažiau nei 9 proc. Likusieji pasirinko kitokias, aiškios pozicijos neparodančias reakcijas.

Skaičiai kalba gana tiesiai: didžioji dalis reagavusių žmonių nenori, kad Skubiosios pagalbos skyriuje gydytoją jiems pakeistų slaugytojas. Nors būtent žodis „pakeistų“ ne visai tiksliai apibūdina reformą, visuomenė ją suprato būtent taip.

Kas atskirs pavojų?

Didžiausią nerimą kelia ne pats slaugytojo atliekamas darbas, o riba tarp lengvo ir pavojingo atvejo. Žmonėms kyla paprastas, tačiau esminis klausimas: kas ir kaip nuspręs, kad pacientui gydytojo nereikia?

Skausmas krūtinėje gali būti ir palyginti nepavojingo negalavimo, ir infarkto požymis. Silpnumą galima palaikyti nuovargiu, nors jis gali slėpti insultą ar kitą ūmią būklę. Būtent todėl komentaruose kartojosi baimė, kad sudėtingesnė liga gali būti laiku neatpažinta, o klaidos kaina Skubiosios pagalbos skyriuje kartais matuojama ne sugaištomis valandomis.

Komentatoriai pabrėžė, kad skubioji pagalba jų sąmonėje neatsiejama nuo greitos ir tikslios diagnostikos, todėl pacientą turėtų vertinti aukštos kvalifikacijos gydytojas. Kiti klausė, kas prisiims atsakomybę, jeigu iš pradžių „lengvu“ palaikytas atvejis pasirodys esąs pavojingas.

Dalis reakcijų buvo atvirai ironiškos. Klausta, ar pacientus netrukus galės apžiūrėti veterinarai, valytojai, kiemsargiai ar kitų profesijų darbuotojai. Tokie palyginimai nėra tik nevykę juokeliai. Po jais slypi įtarimas, kad gydytojų trūkumas sprendžiamas ne rengiant ir pritraukiant daugiau gydytojų, o jų funkcijas išdalijant kitiems darbuotojams.

Ši reakcija ministerijai turėtų būti ne mažiau svarbi nei būsimas laukimo minučių skaičius. Sistema gali formaliai veikti greičiau, tačiau pacientas, nepasitikintis jį apžiūrinčiu specialistu, vis tiek reikalaus gydytojo konsultacijos. Tokiu atveju reforma gali ne sutrumpinti kelią iki pagalbos, o sukurti dar vieną ginčų ir įtampos etapą.

Pakeis ne kiekviena slaugytoja

Vis dėlto dalis apklausos dalyvių atkreipė dėmesį į svarbų faktą: kalbama ne apie bet kurią ligoninės slaugytoją ir juo labiau ne apie slaugytojo padėjėją.

Išplėstinės praktikos slaugytojas yra aukštesnę profesinę kvalifikaciją įgijęs, specialiai parengtas ir atitinkamą licenciją turintis sveikatos priežiūros specialistas. Jis gali savarankiškai vertinti paciento būklę, skirti dalį tyrimų ir vaistų bei atlikti kitus medicinos normoje numatytus veiksmus, tačiau tik neviršydamas savo kompetencijos.

Taigi koridoriuje dirbanti slaugytoja nuo lapkričio savaime netaps savarankiškai pacientus gydančia specialiste. Tam reikalingas papildomas išsilavinimas, SMP specializacija ir išplėstinės praktikos licencija.

Būtent čia viešojoje diskusijoje kilo nemažai painiavos. Žmonės dažnai neskiria bendrosios praktikos slaugytojo, išplėstinės praktikos slaugytojo ir slaugytojo padėjėjo. Komentaruose dėl jų išsilavinimo, teisių ir atsakomybės ginčijosi net patys medicinos darbuotojai. Jei skirtumai neaiškūs specialistams, vargu ar galima stebėtis, kad pacientai naują tvarką sutiko įtariai.

Ar grįžta felčerių grandis?

Ūkiškai tariant, išplėstinės praktikos slaugytojas užima tarpinę vietą tarp įprastai suvokiamo slaugytojo ir gydytojo. Todėl kyla nepatogus klausimas: ar po šiuolaikišku pareigybės pavadinimu į Lietuvos gydymo įstaigas negrįžta kadaise panaikinta felčerių grandis?

Felčeriai teikdavo pirmąją medicinos pagalbą, savarankiškai vertindavo nesudėtingas pacientų būkles, skirdavo pradinį gydymą, priimdavo gimdymus ir ypač dažnai dirbdavo kaimo vietovėse, kur gydytojų trūko. Keičiantis sveikatos priežiūros modeliui šios grandies palaipsniui nebeliko. Dabar, gydytojų stygiui vėl tapus viena didžiausių sistemos problemų, dalis panašių funkcijų sugrąžinama jau kitą kvalifikaciją ir kitą pavadinimą turintiems specialistams.

Žinoma, išplėstinės praktikos slaugytojo negalima tiesiogiai prilyginti anuomet dirbusiam felčeriui. Skiriasi šių specialistų rengimas, kompetencijos, atsakomybė ir visa sveikatos priežiūros sistema. Vis dėlto veiklos principas turi panašumų: tarp gydytojo ir slaugytojo atsiranda savarankiškai dalį pacientų galinti priimti medikų grandis.

Todėl svarbiausias klausimas yra ne jos pavadinimas. Ar Lietuvoje kuriama šiuolaikiška, aukštos kvalifikacijos specialistų grandis, kuri sumažins gydytojų krūvį ir pacientų laukimo laiką, ar taip mėginama pigiau užkamšyti vis didėjančias gydytojų trūkumo skyles?

Atsakymą pateiks tik kasdienė praktika: kokie pacientai bus patikėti išplėstinės praktikos slaugytojams, ar šalia bus pasiekiamas gydytojas ir kas prisiims atsakomybę, jeigu iš pirmo žvilgsnio lengva būklė pasirodys esanti pavojinga.

Specialistų vis dar trūksta

Reformos galimybes riboja ne tik visuomenės nepasitikėjimas. Sveikatos apsaugos ministerijos skelbiamais duomenimis, Lietuvoje šiuo metu galiojančias išplėstinės slaugos praktikos licencijas turi tik 159 asmenys. Tai bendras skaičius, apimantis ne vien SMP specializaciją.

Šalyje veikia 54 Skubiosios medicinos pagalbos skyriai. Vadinasi, lapkričio 1-oji savaime nereiškia, kad kiekviename jų iš karto atsiras pakankamai naujų specialistų ir eilės stebuklingai sutrumpės. Teisė teikti paslaugas dar nėra darbuotojas ligoninės koridoriuje.

Reformos poreikį rodo ir skaičiai. 2025 metais šalies SMP skyriuose užfiksuota beveik 625 tūkst. pacientų apsilankymų, suteikta daugiau kaip 1,4 mln. paslaugų. Beveik penktadalis pacientų buvo paguldyti į ligoninę, o kiti išleisti gydytis ambulatoriškai arba pervežti į kitą gydymo įstaigą.

Tai reiškia, kad didelė dalis į priėmimo skyrius atvykstančių žmonių nėra guldomi į ligoninę. Tačiau šis skaičius savaime neįrodo, kad jų problemos buvo menkos ar kad gydytojo apžiūra buvo nereikalinga. Pacientą galima saugiai išleisti būtent todėl, kad prieš tai jo būklė buvo tinkamai įvertinta ir pavojingos diagnozės atmestos.

Šilutėje gydytojų tap pat trūksta

Ministerijos sprendimo negalima atskirti nuo gydytojų trūkumo, o Šilutė nėra šios problemos išimtis. VšĮ Šilutės ligoninė šiuo metu į komandą kviečia vidaus ligų gydytoją, pulmonologą, neurologą, kardiologą, endoskopuotoją, echoskopuotoją, ortopedą traumatologą, chirurgą arba abdominalinės chirurgijos gydytoją, urologą, nefrologą, endokrinologą, dermatovenerologą ir šeimos gydytoją.

Ieškoma ir kitų sveikatos priežiūros specialistų – ergoterapeuto, radiologijos technologo bei anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojo.

Toks sąrašas yra iškalbingesnis už politinius pažadus. Specialistų stinga daugelyje sričių, o jų trūkumas neišvengiamai atsiliepia ir Skubiosios medicinos pagalbos skyriaus darbui. Tačiau lieka neatsakytas praktinis klausimas: ar Šilutės ligoninė lapkritį apskritai turės SMP specializacijos išplėstinės praktikos slaugytoją, galintį naudotis naujomis teisėmis?

Jeigu tokio specialisto nėra, ministerijos paskelbta reforma Šilutės pacientui kol kas liks tik naujiena iš Vilniaus.

Užsienio patirtis veikia?

Pokyčio šalininkai komentaruose priminė Danijos ir Jungtinės Karalystės patirtį, kur specialiai parengti slaugytojai turi daugiau savarankiškumo. Jų teigimu, dėl nesudėtingų žaizdų, nedidelių traumų, lengvų infekcijų ar kitų aiškiai apibrėžtų būklių gydytojo konsultacija ne visada būtina.

Tinkamai paskirsčius pacientus, gydytojas iš tiesų galėtų daugiau laiko skirti žmogui, kurio gyvybei gresia pavojus. Išplėstinės praktikos slaugytojas nėra lietuviškas eksperimentas, tačiau užsienio modelio sėkmę lemia ne vien naujas užrašas darbuotojo pažymėjime. Reikia aiškių pacientų atrankos taisyklių, pakankamo specialistų skaičiaus, gydytojo pasiekiamumo kilus abejonių ir labai aiškios atsakomybės už priimtus sprendimus.

Priešingu atveju sistema gaus ne naują kompetentingą grandį, o patogų būdą užlopyti darbuotojų trūkumą.

„Šilokarčiamos“ apklausa nėra reprezentatyvus visų Lietuvos gyventojų tyrimas, tačiau 1 095 reakcijos ir daugiau kaip 81 proc. nepritarimas siunčia aiškų signalą. Žmonės bijo ne aukštesnę kvalifikaciją įgijusių slaugytojų. Jie bijo likti be gydytojo tuomet, kai jo iš tikrųjų reikės.

Ar lapkritį eilės sutrumpės, parodys ligoninių darbuotojų grafikai. Ar naujoji tvarka bus saugi, jau parodys pacientų istorijos.