Istorinis kvapas, kurį galima pamatyti

Siekiant sugrįžti į anuos laikus, Šilutės H. Šojaus muziejuje parengtos ir atidarytos dvi parodos: „Karčema: susitikimų ir istorijų vieta“ ir „Senojo restorano žavesys“. Jos abi sukurtos panaudojant šio muziejaus istorinius rinkinius.

Priešingai nei įprasta muziejuose, kur eksponatai tiesiog sudėti į lentynas, šioje parodoje, pasinaudojus istoriniais reliktais, sukurtos autentiškos karčemos ir restorano aplinkos. Ir tai padaryta itin realistiškai.

Pirmiausia patenkama į restorano aplinką. Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad čia tik ką lankėsi žmonės: ant stalelių stovi taurės su vyno likučiais ir nebaigtas gerti butelis, kavos puodeliai su ant dugno esančiomis nuosėdomis. Gretimas stalelis serviruotas pietų servizu ir pasiruošęs priimti naujus lankytojus. Ant kito sudėlioti desertai – matyt, pavalgiusieji kažkur trumpam išėjo. Realistinį įspūdį abiejose parodose stiprina pagal to meto madą aprengti natūralaus dydžio manekenai, kurie puikiai „jaučiasi“ šioje aplinkoje. Švarūs indai sudėti į autentiškas, labai dekoratyvias indaujas. Nors prie stalelių kėdės skirtingos, jų įvairovė ir modeliai vaizdžiai pristato buvusias baldų madas.

Anų laikų aplinką istoriniame restorane padeda sukurti iš tarpukario laikų radijo aparato sklindančios Danieliaus Dolskio dainos bei tų laikų muzika. Salės aplinką jaukina ir gėlių žaluma. Langai dekoruoti puošniomis užuolaidomis. Ant sienų kabo tų laikų paveikslai. O netoliese trumpai pristatoma Šilokarčemos–Verdainės restoranų istorija.

Gretimoje erdvėje įrengta istorinės karčemos aplinka. Čia viskas paprasčiau – obliuotų lentų bendras visiems lankytojams stalas, taip pat bendras suolas atsisėdimui. Kėdžių čia taip pat yra, tačiau jos gerokai paprastesnės. Senais laikais viskas buvo paprasčiau – neretai maistas būdavo laikomas ar net gaminamas vienoje erdvėje. Todėl ir šioje istorinėje ekspozicijoje viename kambario pasienyje netoli lango, matyt, kad geriau vėdintųsi, kabo dešros, kumpiai, prieskoninės žolelės. Patiekalai taip pat paprastesni: įvairiai paruoštos kruopos, mėsa. Savaime suprantama, kokia karčema be alaus ar vyno! Čia pat – milžiniškos statinės ir ąsočiai vynui.

Apšvietimas karčemose taip pat senovinis – kambarį apšviesdavo žvakės. Vėliau jas pakeitė žibalinės lempos, kurios ir šviesos daugiau skleidė, ir buvo saugesnės. Vėlesniais laikais atsirado ir alui skirti stikliniai buteliai, kurių pavyzdžius taip pat pamatysite. Tačiau ypač įspūdingai atrodo originali „I. B. Volfas-Engelman“ statinė su į ją įsuktu kranu. Viskas taip natūralu, kad kone alaus kvapas juntamas.

Ant sienos gotišku šriftu išrašytas tos dienos meniu: juka iš žąsies kraujo, muižė, byrzupė, šiupinys, pautienė ir t. t. O kas tai ir iš ko daroma, galima sužinoti apsilankius šioje ekspozicijoje.

Ir tai tik keletas labai smagių įspūdžių iš Šilutės H. Šojaus muziejuje dabar veikiančių parodų. Istorinį restoraną galima aplankyti iki spalio 30 dienos, o karčema „veiks“ iki gruodžio 30. Šias parodas parengė Šilutės H. Šojaus vyriausioji fondų kuratorė (taip dabar vadinama fondų saugotoja) Natalija Kučinskaja.