Ąžuoliukas iš Stelmužės gilės
Mūsų ąžuoliukas yra įregistruotas į ąžuolų, pasodintų Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui ir Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečiui, sąrašą. Čia, Mažojoje Lietuvoje, jis gyvena jau šešetą metų nuo pasodinimo dienos.
Ąžuoliukas nepaprastas – jis Kėdainių miškininkų rūpesčiu išaugintas iš Stelmužės ąžuolo gilės, paskiepytas, kad išsaugotų Lietuvos senolių ąžuolų genofondą, kad čia augtų ne vieną tūkstantį metų. Kad mes, Šilutės literatų sambūrio „Vėdrynas“ literatai, lankydami jį po tų tūkstantmečių, galėtume pasidžiaugti ir jo ūgiu, ir, susėdę po plačiu lajos šešėliu, prisimintume jo atsiradimo čia istoriją bei tos istorijos žmones. Žinia, literatų vaizduotėje tai visiškai įmanoma, o kol kas tikroji istorija dar neilga.
Ąžuoliuką, tada mažytį, bet nebenorintį gyventi kibiro lopšyje sodinuką, atvežė Aloyzas Masolas ir 2020 m. pavasarį, Atvelykio išvakarėse, pasodino Žibų pradinės mokyklos kieme (talkino mokyklos ūkvedys Alvydas Judžentis). Kolegos literatai nedalyvavo sodinant medelį, nes visi tebebuvome įkalinti COVID-19 nelaisvėje. Tačiau vėsios to pavasario dienos šiltėjo, karantinas traukėsi, pagaliau galėjome susirinkti į tikrąsias ąžuoliuko sutiktuves. O kol tos dienos laukėme, sudarėme ir išleidome dabar jau istorine tapusią COVID-19 karantino laikotarpio užrašų knygą „Kai laisvi vaikščiojo tik debesys“, Žibų pradinės mokyklos mokiniai dalyvavo rašinio apie ąžuoliuką konkurse, pasiruošėme šventinei popietei, kurią papuošė Šilutės TAU šokėjų kolektyvas. Popietėje, be vėdryniečių, dalyvavo mokiniai, konkurso prizininkai ir jų tėveliai. Klausėmės vaikų rašinių ir plojome konkurso nugalėtojams: Austėjai Gedrimaitei (1 vieta), Pauliui Gužauskui (2 vieta), Aronui Vytuviui ir Urtei Valančiūtei (3 vieta). Nugalėtojai buvo apdovanoti padėkos raštais ir Aloyzo Masolos įsteigta pinigine premija. „Šie rašiniai – tai giedras ir skaidrus vaiko balsas, kuris nuspalvina ir pilkiausią kasdienybę“, – apibendrinome šventę. O rašiniai – viltingas žvilgsnis į autorių ateitį. Austėja nustebino įžvalgia fantazija, Paulius – gana brandžiu supratimu apie savo ryšį su šeima ir aplinka, Aronas ir Urtė pasakojo apie pirmąją patirtį stebint iš gilės išaugantį daigą. Jiedu regi medelių ateitį, o Urtė jau žino apie lietuvių paprotį pasodinti skirtinį medį sūnui ar dukrai. Imi tikėti, kad mūsų vaikai – ne tuščiažiedės gėlės, o būsimi Lietuvos ąžuoliukai, tęsiantys tradicijas ir kursiantys gražią šalį.
Turėjome ką prisiminti, sustoję aplink mūsų augintinį ąžuoliuką, taip išaugusį, kad net aukščiausias mūsų narys nebeturėjo vilties susilyginti ūgiu. Auk, ąžuolėli, auk. Mes dar ne kartą tave lankysime. Liūdna, bet su mumis jau nebėra svarbiausio šioje istorijoje žmogaus Aloyzo. Bet kai atmintyje, tai ir šalia. Stovėjome apsupę ąžuoliuką ir kalbėjomės apie Aloyzą: jo begalinį darbštumą, žingeidumą, gebėjimą užduoti intriguojančius klausimus TAU paskaitų lektoriams; prisiminėme, koks nepamainomas gidas būdavo mūsų kelionėse po rajono apylinkes – vargu ar buvo jam nežinomas kelias, įdomi sodyba ar čia gyvenę žmonės. Žinojome: tai iš jo ilgamečio darbo Šilutės MSV patirties. Maža ko, jis gi įrašytas į Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugijos istoriją, šaulys ir aktyvus visuomenininkas. Deja, dėl biurokratinių trikdžių nespėjo įkurti šiuolaikinio mažųjų žvėrelių auginimo ūkio, kurį tikriausiai būtume net po daugelio metų prisiminę kaip išskirtinį dalyką. Kaip prisiminė kolegė Nijolė jo tėvonijos sodybą. Bet jo rūpesčiu pasodintas ąžuoliukas – gyvas priminimas, kad kai žmogus įleidžia šaknis į mylimą kraštą, auga kartu su juo, stiprėja ir šlama jo lapais apie būtiną kiekvieno mūsų atsakingą pasirinkimą tarnauti savo šaliai.
P. S. Aloyzas tebegyvena bičiulių literatų atmintyje, bendrai išleistų knygų straipsniuose ir V. Tarozienės eilėraščių rinkinyje „Nesumindyk vištapienės“, išleistame 2019 m. Klaipėdoje.
Atminty, sakau,
Tiktai atminty
Mano kaimas,
Vaikystės sparnais
Išlakstytas:
Sartės skardžiai,
Lakštingalos trelės,
Gaspadoriškas gandras
Sodyboj.
Atminty, sakau,
Tiktai atminty
Ir valstiečio šnekta
Neskubri,
Žodis leišiškas
Lūpomis liejosi
Prūsų, kuršių natom
Su žemaitiškų priegaidžių
Prieskoniu.
Atminty
Kaip pro Sartę
Pabraidžius,
Prieš akis
Daug akimirkų švyti,
Dar išlikusių
Nuotrupų aidą
Noriu ainiams, sakau,
Užrašyti.














