Mokyklos skambutis, kurį girdime visą gyvenimą

Rugsėjis be mokyklos

Senąją Lietuvos mokyklą sunku suprasti žiūrint šiandienos akimis. Dabar rugsėjo pradžia šeimoje beveik automatiškai reiškia mokyklą. Kadaise dėl vaiko laiko varžėsi du pasauliai – mokslas ir ūkis.

Ypač kaime vaikas buvo ne tik mokinys. Jis buvo ir piemuo, ir darbininkas, ir šeimos pagalbininkas. Todėl pirmoji rudens diena pati savaime dar nereiškė, kad galima mesti darbus ir eiti į klasę.

Tarpukario mokyklų istorijoje liko labai iškalbingų detalių. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais vienos bendros mokslo metų pradžios tvarkos apskritai nebuvo. Pavyzdžiui, Panevėžio gimnazijoje 1920–1921 metais mokslai prasidėdavo rugpjūčio 30-ąją: rytą mokiniai rinkdavosi į pamaldas bažnyčioje, o 10 valandą – į iškilmingą minėjimą gimnazijoje. Kitur vaikai į klases susirinkdavo gerokai vėliau. Pasitaikydavo, kad kaimo vaikas mokyklą pasiekdavo kone lapkritį – tik tada, kai namuose nebereikėdavo jo rankų.

Ketvirtajame dešimtmetyje tvarka jau darėsi panašesnė į šiandieninę. 1930 metais buvo suvienodintas vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų darbo ritmas, o krikščioniškose mokyklose vasaros atostogos nustatytos nuo birželio 15-osios iki rugsėjo 1-osios. Tačiau net ir tada kalendorius ne visada nugalėdavo gyvenimą.

„Parduotos vasaros“

Čia senoji Lietuva atsiveria ne vien archyviniuose dokumentuose. Juozo Baltušio „Parduotų vasarų“ pavadinimas pasako daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.

Baltušis piemenuko gyvenimo neišgalvojo sėdėdamas prie rašomojo stalo. Grįžusi į Lietuvą jo šeima apsigyveno Puponių kaime, o būsimasis rašytojas pats tapo samdomu piemenėliu. Vėliau ši patirtis sugulė į „Parduotas vasaras“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus duomenimis, net daugelis knygos veikėjų turėjo tikrus prototipus.

„Parduota“ buvo ne graži vasaros metafora. Neturtingos šeimos vaiką galėjo išleisti tarnauti pas ūkininką, ir kol tarnyba nesibaigė, jo gyvenimą diktavo ne mokyklos skambutis. Piemenavimas pavasarį galėjo anksčiau išplėšti iš mokyklos suolo, o rudenį – vėliau į jį sugrąžinti.

Todėl tarpukario mokytojas rugsėjį galėjo matyti labai skirtingą klasę: vieni vaikai jau sėdi suoluose, kitų dar nėra. O vėliau atėjusį kaimo vaiką išduoda vasara – saulėje įdegęs veidas, nuo darbo įdiržusios rankos. Būtent tokį vaizdą iš tarpukario mokyklos istorijos pateikia muziejininkų surinkta medžiaga.

Šiandien žodžiai „vaikas neatėjo į mokyklą, nes dar nebaigė ūkio darbų“ skambėtų kaip neįtikėtina istorija. Tada tai galėjo būti paprasčiausia rugsėjo kasdienybė.

Datos istorija

Rugsėjo 1-oji kaip vienoda mokslo metų pradžios data mūsų mokykloje nėra sena lietuviška tradicija.

1935 metais Tarybų Sąjungoje visoms mokykloms buvo nustatyta bendra mokslo metų pradžia – rugsėjo 1-oji. Lietuvai šis sprendimas tuomet neturėjo jokios galios: šalis buvo nepriklausoma.

Lietuvos mokykla su šia sistema susidūrė jau vėlesniais metais. Tačiau ir tada rugsėjo 1-oji dar nebuvo ta Mokslo ir žinių diena, kurią pažįstame dabar. Pirmiausia buvo nustatyta data, o tik vėliau aplink ją išaugo visas ceremonialas.

Mokyklos kiemas, išrikiuotos klasės, direktoriaus kalba, eilėraščiai, dainos, pirmasis skambutis, gėlės mokytojams – visa tai pamažu tapo neatsiejama mokslo metų pradžios dalimi. Istorikas Algirdas Jakubčionis Rugsėjo 1-osios ritualų formavimąsi sieja būtent su tarybinės mokyklos laikotarpiu.

O oficialios šventės statuso teko laukti dar ilgiau. Tik 1984 metais rugsėjo 1-oji Tarybų Sąjungoje buvo paskelbta Žinių diena.

Tuomet šventė turėjo ir privalomą politinę dalį. Po iškilmingos rikiuotės mokiniai eidavo į vadinamąją Taikos pamoką. Šiandien ji beveik pamiršta. O štai pirmasis skambutis išgyveno.

Kardelio tradicija

Jeigu iš senos Rugsėjo 1-osios fotografijos reikėtų iškirpti vieną daiktą, pagal kurį iškart atpažintume progą, greičiausiai tai būtų kardelis.

Jokio įsakymo nešti kardelius mokytojams nebuvo. Ir patikimos datos, kada pirmasis kardelis buvo įteiktas mokytojui rugsėjo 1-ąją, nėra. Tarpukario mokyklos tyrinėtojai gėlių mokytojams papročio atsiradimą linkę sieti su tarybiniu laikotarpiu.

Kardelis tiesiog nepaprastai tiko šiai dienai. Rugsėjo pradžioje jų buvo pilni darželiai. Aukšta, puošni gėlė, kurios nereikėjo pirkti – nupjovei prie namų ir nešei mokytojai. Taip paprastas sezoninis žiedas tapo beveik šventės uniformos dalimi.

Šiandien kardelį išstūmė rožės, hortenzijos, saulėgrąžos, mažos puokštelės, o kai kurios klasės apskritai susitaria gėlių nepirkti ir pinigus skirti paramai. Bet pats gestas išliko. Ir jis labai daug pasako apie mokytojo vietą šioje šventėje.

Rugsėjo 1-oji nėra Mokytojų diena, tačiau vargu ar yra kita diena, kai taip aiškiai matyti, kam tėvai patiki savo vaiką. Ypač pirmokėlį. Dar vakar jo pasaulis buvo namai ir vaikų darželis, o dabar atsiranda žmogus, su kuriuo jis praleis didelę dienos dalį ir iš kurio išgirs ne tik pirmąsias taisykles, bet kartais ir pirmą rimtą pagyrimą ar pastabą.

Mokytojas tą rytą gauna gėlių, bet kartu gauna ir klasę, su viskuo, kas joje nutiks iki birželio.

Pirmokas ir abiturientas

Kita tradicija, be kurios daugelis mokyklų sunkiai įsivaizduoja rugsėjo pradžią, – abiturientas, vedantis už rankos pirmoką. Dar neteko sutikti tokio tyrinėtojo, kuris įvardintų šios tradicijos atsiradimo ištakas. Tačia akivaizdus vienas dalykas, kad ši tradicija susiformavo ir prigijo, kaip gražus ir kilnus poelgis. O juk poelgiai yra viena iš esminių mokyklos programos dalių, apie kurias nerašo ministerijos mokslo programose. Tradicija tiesiog ėmė ir prigijo be jokių paaiškinimų. O kiek daug telpa čia.

Pirmokui mokykla tą rytą tiesiog milžiniška. Jis dar nežino, kur eiti per pertrauką, kaip kreiptis į mokytoją ir su kuo sėdės viename suole. Abiturientas tame pačiame pastate jaučiasi beveik kaip namuose, tačiau rugsėjo 1-ąją pirmą kartą aiškiai žino – daugiau pirmųjų mokslo metų dienų čia nebebus. Tarp jų telpa visa amžinybė – dvylika metų. O mokyklos kieme jie kelioms minutėms eina šalia vienas kito. Ir susikbę rankomis neša istorinės amžinybės junginį.

Tėvų vaidmens ryškėjimas

Kartu su vaikais prie mokyklos durų vis dažniau sustoja ir jų tėvai. Tarpukario kaimo šeimai rūpėjo, ar vaikas gali būti atitrauktas nuo darbų. Šiandien rugpjūčio pabaigos šeimos rūpesčių sąrašas visai kitas: batai, kuprinė, sąsiuviniai, sportinė apranga, būreliai, pietūs, kelionė į mokyklą.

Šiandien tėvams Rugsėjo 1-oji jau seniai neapsiriboja kelione iki mokyklos durų ir trumpu atsisveikinimu. Ypač pirmą kartą vaiką į mokyklą atlydintys tėvai nori būti šalia kuo ilgiau – kartu įžengti į klasę, susipažinti su mokytoju, įamžinti pirmąjį skambutį, naują kuprinę ir tą kiek sutrikusį veidą, kuris po metų nuotraukoje jau atrodys visai kitaip. Kartais prie pirmos klasės durų net sunku pasakyti, kam tą rytą daugiau nerimo – vaikui ar jį atlydėjusiems suaugusiesiems.

Pamažu Rugsėjo 1-oji iš mokyklos kiemo persikėlė ir į šeimos gyvenimą, nors tokios tradicijos nerasime jokiame ministro įsakyme ar mokslo metų kalendoriuje. Vienuose namuose pirmoji mokslo metų diena baigdavosi prie torto ar didžiulio arbūzo, kitur prie stalo susirinkdavo seneliai, dar kitose šeimose atsirasdavo sava taisyklė – kasmet nusifotografuoti toje pačioje vietoje ir vėliau stebėtis, kaip per dvylika rugsėjų vaikas praaugo ne tik kuprinę, bet ir savo tėvus.

Keitėsi gyvenimas – keitėsi ir šie maži šeimos ritualai. Dar prieš keliolika metų pirmokų ir pradinukų dažniau laukdavo šventė namuose, o dabar po pirmojo skambučio šeimos neretai pasuka į kavinę, ledainę ar sugalvoja vaikui kitą pramogą.

Šių tradicijų valstybė nesukūrė. Jas susikūrė žmonės.

Naujas gyvenimas

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Rugsėjo 1-oji nepradėjo savo gyvenimo iš naujo. Iš mokyklų kiemų dingo transparantai ir komunistiniai lozungai, pirmosios mokslo metų dienos nebereikėjo pradėti ideologiškai privaloma Taikos pamoka, iš direktorių kalbų išsivadėjo tai, ką dešimtmečius diktavo santvarka. Tačiau kartu su ja niekas neišmetė mokyklinio skambučio, nenustojo skinti gėlių mokytojams ir neatsisakė šventiškai sutikti pirmą kartą mokyklos slenkstį peržengiančių vaikų.

Šventė tarsi pati atsirinko, ką verta neštis toliau. Tai, kas priklausė ideologijai, liko praeityje, o tai, kas per kelis dešimtmečius spėjo įaugti į žmonių gyvenimą, pasiliko. Mokyklos kieme ir toliau skambėjo pirmasis skambutis, tik šalia pirmokų ir mokytojų jau būriavosi tėvai bei seneliai, o šeimos albumuose daugėjo rugsėjo rytų, pagal kuriuos šiandien galima stebėti, kaip augo ne tik vaikai, bet ir keitėsi pati mokykla.

Taip kadaise administracine data buvusi rugsėjo 1-oji, vėliau apauginta tarybiniu ceremonialu, nepriklausomoje Lietuvoje nepradingo kartu su ją formavusia santvarka. Žmonės iš jos išėmė tai, kas buvo svetima, ir pasiliko tai, kas jau buvo tapę sava. Todėl šiandien jos istorija įdomi ne vien klausimu, kas kada kalendoriuje pabraukė rugsėjo 1-ąją, bet ir tuo, kaip valstybės nustatyta mokslo pradžios diena per kelias kartas virto tikra mokslo metų pradžios ir žinių švente.