Pagėgių Šv. Kryžiaus parapijos choras Žemaičių Kalvarijoje – giesmė, sujungusi maldą ir bendrystę
Nuostabi ir saulėta rugsėjo 2-oji Pagėgių Šv. Kryžiaus parapijos chorui tapo ypatinga ir įsimintina diena. Choristai buvo pakviesti giedoti šv. Mišiose, vykusiose per Žemaičių Kalvarijos mažuosius atlaidus Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje. Tai buvo ne tik graži išvyka, bet ir prasminga tarnystė, leidusi savo giesme prisidėti prie bendros maldos ir išgyventi ypatingą tikėjimo bendrystę.
Šv. Mišiose kartu su gausiu tikinčiųjų būriu dalyvavo ir Pagėgių Šv. Kryžiaus parapijos klebonas Andrius Eidintas. Į Žemaičių Kalvariją atvyko ir Šilutės dekanato maldininkai kartu su dekanu Remigijumi Saunoriumi. Šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius.
Bazilikoje skambėjo lietuviškos ir lotyniškos giesmės. Pagėgių Šv. Kryžiaus parapijos choristų atliekama muzika pripildė didingą šventovės erdvę ir kilo aukštai į bazilikos skliautus. Giesmės čia skambėjo ypatingai – jautriai, galingai ir iškilmingai, susiliedamos su malda.
Chorui vadovaujanti vargonininkė Jelena Pakatilytė subūrė choristus šiai ypatingai kelionei ir atsakingai parengė juos giedoti. Skambėjusi muzika dar kartą priminė, kad giesmė gali būti ne tik muzika – ji gali tapti malda, padėka, prašymu ir tikėjimo liudijimu.
Į Žemaičių Kalvariją choristai išvyko ne vieni. Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijos direktorius Vaclovas Navickas geranoriškai suteikė mokyklinį autobusą, kuriame vietos užteko ne tik choristams, bet ir nemažam būriui parapijiečių.
O pati Žemaičių Kalvarijos bazilika paliko neišdildomą įspūdį. Jos didybė, sakralumas ir nepaprastas skambesys pakerėjo visus. Atrodė, kad kiekviena giesmės nata, pakilusi į aukštus šventovės skliautus, įgauna dar didesnę prasmę ir stiprumą. Tą akimirką muzika, malda ir architektūros didybė susijungė į vieną nedalomą išgyvenimą.
Ši kelionė Pagėgių Šv. Kryžiaus parapijos chorui buvo daugiau nei dalyvavimas šv. Mišiose. Tai buvo galimybė pabūti ypatingoje sakralioje erdvėje, susitikti su kitais tikinčiaisiais, kartu išgyventi atlaidų dvasią ir savo giesme tarnauti Dievui bei bendruomenei.
Grįžtant iš Žemaičių Kalvarijos, širdyse, regis, dar ilgai skambėjo bazilikos skliautuose aidėjusios giesmės.














