Ar eismo saugumo reikalavimai neprasilenkia su realybe keliuose?

Ministerija ieško sprendimo

Susisiekimo ministerijos pirminė idėja buvo susijusi su siūlymu rekomendacinius vieno metro ir pusantro metro šoninius atstumus, lenkiant dviratininkus ar mikrojudumo priemonių vairuotojus, paversti privalomais. Tačiau šis siūlymas nesulaukė bendruomenės palaikymo, todėl buvo inicijuota platesnė diskusija.

„Esame procese. Visos šalys sutinka, kad klausimas yra aktualus ir kompleksinis. Kelyje turi būti ir dviratininkai saugūs, ir pėstieji, vaikščiodami pėsčiųjų takais, ir vairuotojai turi elgtis atitinkamai. <…> Sprendinių tikrai buvo rasta, kaip spręsti klausimą, kada reikia užtikrinti atstumo laikymąsi tarp dviratininko ir automobilio.

<…> Lieka privalomumas [dėl atstumo išlaikymo lenkimo metu]. O ten, kur nėra galimybės išlaikyti 1,5 metro, kur yra ištisinė linija, tai mes ten ieškome sprendinio ir esame finišo tiesiojoje, kad dviratininkas važiuotų arčiau dešinio krašto, o transporto priemonė lenktų dviratininką jam artimu greičiu, tokiu būdu užtikrinant saugumą, kad nebūtų didelio greičių skirtumo.

Kaip pavyzdys, gali būti ne metro atstumas, o 75 centimetrai, ar ten ne 1,5 metro, o 1,2 metro. Tokiu atveju neišlaikomas reikalavimas dėl 1,5 metro, bet išlaikomas artimas greitis ten, kur yra ištisinė linija“, – pokyčius pristatė susisiekimo ministras Juras Taminskas.

Anot jo, neketinama priimti nuostatos, kuri suteiktų vairuotojams teisę dviratininkų lenkimo metu kirsti ištisinę liniją, nes tai formuoja blogus įpročius ir gali padidinti avaringumą keliuose.

„Ypač atsižvelgiant į tai, kad turime augantį priešpriešinių susidūrimų skaičių“, – pabrėžė J. Taminskas.

Ištisinės linijos kirsti neleis

KET 3 priedo 1.1 papunktyje nustatyta, kad siaurą ištisinę ženklinimo liniją kirsti draudžiama, išskyrus KET tiesiogiai nurodytus atvejus, kai ji žymi važiuojamosios dalies kraštą arba stovėjimo vietą. Todėl vien aplinkybė, kad prieš transporto priemonę važiuoja dviratininkas, šiuo metu nesuteikia teisės kirsti priešingų krypčių eismo srautus skiriančios ištisinės linijos.

„Policijos vertinimu, sprendžiant dėl galimybės nustatyti naują išimtį, pirmiausia turi būti vertinamas eismo saugumas. Ištisinė linija paprastai įrengiama ne atsitiktinai – ja gali būti žymimi kelio ruožai, kuriuose dėl riboto matomumo, kelio geometrijos, sankryžų, įkalnių, nuokalnių ar kitų aplinkybių išvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą kelia padidintą riziką.

Todėl bendro pobūdžio leidimas kiekvienu atveju lenkiant dviratininką kirsti ištisinę liniją keltų abejonių eismo saugumo požiūriu. Toks reguliavimas galėtų būti neteisingai suprastas kaip savaiminė teisė išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, nors konkrečiame kelio ruože tai gali būti pavojinga“, – LRT.lt sakė policijos atstovė Jorūnė Liutkienė.

O kaip yra krašto keliuose?

Taigi, kaip matome iš viešosios diskusijos, didžiausią klausimą kelia dviratininko lenkimas ten, kur kelias pažymėtas ištisine linija, ir dabar ieškoma būdų, kaip šią problemą išspręsti.

Tačiau tie, kurie galvoja taisykles, sėdi sostinės šiltuose kabinetuose ir nelabai suvokia, kas vyksta realybėje – krašto keliuose, o ne aplink sostinę. Ir akivaizdu, kad dviratininkų saugumo klausimą pradėta spręsti ne iš to galo.

Pirmiausia reikėtų atsižvelgti į kelių būklę ir įvertinti kai kuriuos realius eismo ypatumus. Pastarąjį dešimtmetį, o gal ir ilgiau, valstybės įmonė „Via Lietuva“, atsakinga už šalies kelius ir jų būklę, iš esmės formuoja siaurų krašto kelių tinklą.

Toli po Lietuvą nekeliausime – žvilgtelėkime, kas darosi pamario krašte ir pačioje Šilutėje, nes panašios tendencijos stebimos visos šalies mastu.

Kelkraščių nebeliko?

Paimkime kelio ruožą Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda. Nekalbėsime apie tai, kad šiam keliui verkiant reikia dangos atnaujinimo, nes vietomis dar guli asfaltas, patiestas tarybiniais laikais.

Kelias čia dviejų juostų, apie penkių metrų pločio, o kelkraščių kaip tokių nėra arba jie tokie minimalūs, kad pėstysis juose netelpa eiti, jau nekalbant apie transporto piemonių galimybes ant jų užvažiuoti.

Ilgametė vairavimo patirtis rodo, kad šis kelio elementas būtinas visuose keliuose, kur vyksta intensyvesnis eismas. Tuose ruožuose, kurie buvo tvarkomi ir kuriuose klotas naujas asfaltas, kelio platinimas nebuvo atliekamas, išskyrus maždaug keturių kilometrų atkarpą iki Saugų gyvenvietės.

Šiame kelyje vasarą padaugėja turistų, keliaujančių dviračiais, todėl vairuotojams tenka rimtas iššūkis. Net sunku įsivaizduoti, kokiu būdu teks aplenkti dviratininką, jeigu bus priimtas naujas reikalavimas.

Praktiškai tai gali būti neįmanoma, nes kone kiekvienas lauko keliukas, kertantis pagrindinį kelią, jame pažymėtas ištisine linija, nors eismas tuo lauko keliuku galbūt vyksta du ar tris kartus per metus. Formaliai toks ženklinimas atitinka saugumo reikalavimus, tačiau praktikoje viskas atrodo visai kitaip.

Be galimybės lenkti?

Itin įdomus ženklinimas yra kelio ruože Žemaitkiemis–Juknaičiai, kur išvažiavus iš Žemaitkiemio maždaug gerą kilometrą draudžiama lenkti.

Ir visai neseniai šį draudžiantį kelio ženklą papildė horizontalus ištisinės linijos ženklinimas, kuris užkerta visas galimybes atlikti lenkimą, netgi lenkiant dviratininką ir nepažeidžiant Kelių eismo taisyklių.

O pastarosios negailestingos – ištisinės linijos kirtimas tam tikromis aplinkybėmis gali užtraukti itin rimtą atsakomybę, įskaitant ir teisės vairuoti atėmimą.

Norisi paklausti ministerijos: ar situacijos tokiuose keliuose apskritai buvo vertintos ir ar bent jau yra žinomos?

Tas pats ir Šilutėje

Tokia pati situacija ir Šilutės mieste, Klaipėdos gatvėje. Kelio danga čia nežmoniškai siaubinga ir nėra saugi. Tačiau lenkimo draudimo ženklą, kurį senesni vairuotojai mena dar nuo tarybinių laikų, papildė ir ištisinė linija.

Prieš keletą metų, kai buvo norima leisti šia gatve važiuoti 70 km/val. greičiu, tuometinė Lietuvos automobilių kelių direkcija tam prieštaravo, motyvuodama avaringumu.

Tačiau tuometinis policijos viršininkas laikraščiui teigė, kad avarijų ten praktiškai nefiksuojama, ir atkreipė dėmesį į perteklinį lenkimo draudimo ženklinimą.

Ir jis velniškai teisus, nes horizontalus ir vertikalus ženklinimas „Lenkti draudžiama“ turėtų būti taikomas diferencijuotai, atsižvelgiant į skirtingas situacijas.

Dabar gi stebime, kad kelio danga ženklinama kone konvejeriu. O po to stebimės, kodėl spūstys, kodėl vairuotojai rizikuoja ir kodėl nutinka nelaimės.

Kas išmatuos?

Na gerai, priims tą reikalavimą išlaikyti šoninį atstumą lenkimo metu. O kas ir kaip jį kontroliuos?

Kokiu būdu bus matuojama, ar buvo 75 centimetrai, ar nebuvo? Ar buvo 1,2 metro? O gal tik metras?

Šis iškylantis klausimas tik dar kartą pabrėžia, kad ir šį kartą siūlymas pateiktas dėl siūlymo, o kaip jis veiks praktikoje ir kaip bus įgyvendinama kontrolė, apie tai viešojoje diskusijoje beveik nekalbama. Akivaizdu tik viena – trikojo čia nelabai užteks.