Kai iš namų išvilioja rudens saulė

Mus pasitiko visada besišypsantys šeimininkai, su kuriais ir pradėjome kelionę po jų ilgai puoselėtą meno ir grožio pasaulį.

Angelės ir Vytauto Raukčių apdovanojimai: 2006 m. jie tapo konkurso „Kaimo menininkai“ nugalėtojais, 2007 m. jiems skirta „Sidabrinės nendrės“ premija, 2009 m. jie buvo apdovanoti už Kaziuko mugės tradicijų tęsimą, Angelei suteiktas tradicinių amatų meistro pažymėjimas už žaislininkystę ir kiaušinių marginimą, o 2012 m. Maironiui skirtas margučių ciklas pelnė „Aukso vainiką“.

Paslaptinga senoji palėpė

Pirmiausia senais mediniais laiptais užkopėme į svirne esančią palėpę. Ją savo rankomis išpuoselėjo Vytautas ir pritaikė sukauptiems eksponatams demonstruoti. Užžiebus šviesą, prieš akis atsivėrė per daugiau kaip du dešimtmečius čia sukauptas įspūdingas meno pasaulis.

Pirmiausia dėmesį patraukė margučiai – jų čia daugiau kaip trys tūkstančiai. Nežinau, ar įmanoma apie juos papasakoti ką nors naujo, tačiau Angelė kalbėjo nesustodama ir, rodės, galėtų papasakoti kiekvieno margučio atsiradimo istoriją. Nuo mažų putpelių kiaušinėlių iki įspūdingo stručio kiaušinio – prie kiekvieno prisilietusi Angelės ranka, išmonė ir talentas. Medinius kiaušinius ištekina Vytautas.

Jau istorija tapo ir ciklai, skirti Maironio, Žemaitės, Salomėjos Nėries, Kristijono Donelaičio, M. K. Čiurlionio jubiliejams. O kur dar skutinėti, aplikuoti, ant veliūro įvairiausiomis puošmenomis dekoruoti margučiai, parsivežti iš kelionių po užsienį, netgi vienas kitas su Kalėdų Seneliu!

Palėpėje tvyro ypatinga aura, kuri paliečia kiekvieną čia užsukusį. Sienas ir lentynas puošia daugybė paveikslų, šeimininkams dovanotų paveikslėlių su karpiniais, tautinių juostų, tarp kurių – trys austos Angelės mamytės rankomis. Lentynose puikuojasi porcelianinės zuikučių, žąsiukų ir ančiukų kolekcijos.

Negali nepasigėrėti ir Vytauto darbeliais: tai, kas kadaise buvo parsinešta iš miško, prisilietus jo rankoms, virto akį traukiančiais meno kūriniais. O visą šį jaukų pasaulį dar labiau pripildo džiovintų lauko gėlių, smilgų ir javų puokščių kvapas.

Ypatinga tema – prakartėlės

Jei ne nuoširdus Angelės pasakojimas, gal ir nebūtume iš karto atkreipusios dėmesio į prakartėles vaizduojančius palėpės muziejaus eksponatus. Ypač nustebino Vytauto rankomis pagamintas trijų aukštų sietynas, nudažytas jaukia žalia spalva. Jį puošia prakartėlės scenos, o visas dekoracijas – karalius, avinėlius, piemenėlius, angelus, paukštelius – taip pat savo rankomis išdrožė Vytautas.

Ryškiai raudonos žvakutės suteikia kompozicijai dar daugiau jaukumo ir šilumos. Angelė rodo ir savo margučius, išskutinėtus prakartėlių tema. Klausaisi jos pasakojimo ir supranti, kad kiekvienas eksponatas čia turi ne tik savo vietą, bet ir savo istoriją.

Jaukūs kampeliai

Netikėtai norisi prisėsti ir ramiai pasižvalgyti po visą šį grožį. Senas mokyklinis suolas apkrautas senomis vaikiškomis knygomis, kurių viena pasakoja apie kiaušinį. Lentynose puikuojasi įvairūs ąsočiai ir ąsotėliai, dekoruotos lėkštės, ženkliukų kolekcija. Savo vietą čia suradęs ir pintas vaikiškas vežimėlis su senoviniais žaislais.

Nemaža ir įvairių senovinių dėžučių bei skrynučių kolekcija. Atskira lentynėlė skirta Vytauto dekoruotiems kiaušiniams – apipieštiems, iš medžio išdrožtiems, išraižytiems liaudiškais raštais ir nuspalvintiems. Kiekvienas kampelis čia – tarsi mažas praeities langelis.

Kiemo ir sodo spalvos

Vos atvykusias mus pasitiko šeimininkai ir malonus ką tik nupjautos žolės kvapas. Iš karto dėmesį patraukė gražiais raudonais obuoliais pasipuošusi obelis. Vos prie jos prisilietus, vienas obuolys nukrito tiesiai į delną. Žinoma, šis obuolys iškeliavo kartu su mumis namo – kaip mielas viešnagės prisiminimas.

Darželyje puikavosi ryškiaspalvės kosmėjos, kurias vaikystėje vadindavome lineliais, pelargonijos, dvispalviai kardeliai. Didžiulių žiedų galvas svarino jurginai.

Už namo, sode, šeimininkai parodė ypatingą suolelį, skirtą Zitai Kelmickaitei. Jis ypatingas tuo, kad, pakeitus atkaltės padėtį, galima patogiai grožėtis arba saulėtekiu, arba saulėlydžiu. O iš ratų stebulių sumeistrautas aukuras, papuoštas žvakėmis, tampa jaukia vieta susėsti, pabūti jų šviesoje ir pasikalbėti. Tai mėgstama šeimos ir svečių vieta.

Šviesi menė

Žolelių arbatą gėrėme pagardindamos medumi. Šeimininkės pyragu vaišinomės dar šviežia mediena kvepiančiame šviesiame kambaryje. Ant sienų ir lentynų puikavosi Vytauto tapyti paveikslai, išdrožti ir jau nuspalvinti įvairūs paukštukai, dekoruotos medžio lentelės-paveikslėliai ir kiti eksponatai. Čia kalbėjomės apie perskaitytas knygas, keliones, gyvenimą ir kūrybą.

Namiškiams padovanojome naujausią vėdryniečių knygą „Pabūkime eilėraštyje ir ne tik...“. Angelė papasakojo, kad netrukus vyks į Vilnių pas dukrą, o kartu su ja keliaus į Rygą. Ten Operos ir baleto teatre planuoja žiūrėti G. Puccini operą „Turandot“, o kitą dieną aplankyti Latvijos nacionalinį botanikos sodą Rygoje.

Padėkojusios šeimininkams už nuoširdų priėmimą, vaišes ir malonų bendravimą, išvykome prie Draudenių ežero.

Valandėlė prie Draudenių ežero

Daug kalbėta ir rašyta apie šio ežero aplinkos įveiklinimą, todėl labai norėjosi savo akimis pamatyti, kas čia atsirado naujo. Pirmiausia mus pasitiko automobilių stovėjimo aikštelės, apsodintos dekoratyviniais medeliais, laisvalaikio zona su treniruokliais ir tinklinio aikštelėmis.

Prieš akis atsivėrė plati ežero pakrantė su mediniais takeliais, suoliukais, gultais, persirengimo kabinomis, tiltu į ežerą ir bokšteliu. Atrodo, čia pagalvota apie įvairaus amžiaus lankytoją – norintį aktyviai praleisti laiką, pasivaikščioti ar tiesiog prisėsti ir pasigrožėti vandens platybe.

Grįžome pailsėjusios, prisipildžiusios gražių įspūdžių, pasisėmusios naujų temų ir minčių kūrybai. Rudens saulė tą dieną tikrai ne veltui mus išviliojo iš namų. Ji nuvedė ten, kur žmonių rankomis sukurti daiktai tampa istorijomis, o paprasta viešnagė – šiltu, ilgai išliekančiu prisiminimu.