Šilutės valdžia ieško vaistų apleistiems pastatams. Ar suveiks?

Tvarka griežtėja

Naujuoju aprašu siekiama aiškiau nustatyti, kada pastatas gali būti laikomas apleistu ar neprižiūrimu. Vien negražaus fasado tam neužteks. Turės būti vertinama faktinė pastato būklė, jo saugumas, techninės priežiūros vykdymas, savininko pareigų atlikimas ir tai, ar nustatyti trūkumai per duotą terminą buvo pašalinti.

Požymių sąrašas platus: apgriuvusios ar deformuotos konstrukcijos, pažeistas stogas, byrantys fasado elementai, išdaužyti langai, neužsandarintos angos, nevykdoma techninė priežiūra. Į vertinimą galės patekti ir metų metus nebaigti statyti objektai, tačiau vien faktas, kad statybos sustojo trejiems metams, dar nebus pakankamas – kartu turės būti matomi nepriežiūros požymiai.

Keičiasi ir pati procedūra. Atskiros vertinimo komisijos nebelieka. Galimai apleistus pastatus savo teritorijose turės nustatyti seniūnai kartu su seniūnaičiais, surinkti informaciją, padaryti datuotas nuotraukas ir pateikti medžiagą statinių priežiūrą vykdančiam Savivaldybės specialistui. Šis jau spręs, ar reikia patikrinimo vietoje, informuos savininką ir nustatys terminą trūkumams pašalinti.

Savivaldybė aiškinamajame rašte tikisi, kad taip sumažės perteklinių procedūrų, atsakomybės taps aiškesnės, o pats procesas – greitesnis ir lengviau atsekamas. Galutinis sprendimas, ar objektas pateks į apleisto turto sąrašą, liks Savivaldybės tarybai.

O kas toliau?

Būtent čia komiteto nariai ir ėmė kelti klausimus, kurių pačiame apraše nėra.

„Tai iš to sąrašo ką gero?“ – klausė komiteto narys Gediminas Bekeris. Jo pateikta situacija labai žemiška: žmogus neturi pinigų pastatui tvarkyti, todėl nemoka ir didesnio mokesčio, nesitvarko, o „medžiai augs toliau, pro langus lys“.

Tai ir yra, ko gero, silpniausia visos šios schemos vieta. Savivaldybė gali nustatyti, kad pastatas apleistas, įspėti savininką, suteikti terminą, įtraukti objektą į sąrašą ir pritaikyti didesnį nekilnojamojo turto mokestį. Tačiau jeigu savininkas neturi lėšų, nenori tvarkytis arba metų metus ignoruoja savo pareigas, pats įrašas sąraše sienų  nepadeda sutvirtinti ir stogo neuždengia.

Komitete atvirai pripažinta ir kita riba – Savivaldybė neturi neribotų priemonių savininkui priversti. „Mes galbūt net neturime tokių įrankių, kad visus priverstume“, – nuskambėjo diskusijoje kalbant apie mokesčius, baudas ir galimybes išsireikalauti tinkamos pastatų priežiūros.

Komiteto narių dėmesys nukrypo ir į konkrečius Šilutės objektus. Nuskambėjo pastaba, kad pagal naująją tvarką kone pusę Lietuvininkų gatvės pastatų būtų galima pradėti vertinti dėl jų būklės. Kiti tam prieštaravo – pastatai gali būti netvarkingi, bet ne kiekvieną jų galima vadinti apleistu.

Šis ginčas gerai parodo, kodėl apraše taip smulkiai surašyti kriterijai. Savininkui negalima skirti didesnio mokesčio vien todėl, kad jo pastatas kažkam atrodo negražus.

Mokestis – iki 5 procentų

Pagrindinis ekonominis svertas lieka nekilnojamojo turto mokestis. Pagal nuo 2026 metų galiojantį reguliavimą apleistam ar neprižiūrimam turtui savivaldybės gali nustatyti nuo 1 iki 5 proc. jo mokestinės vertės tarifą. Komiteto posėdyje kalbėta apie maksimalų – 5 proc. – tarifą.

Tačiau net ir pats komitetas abejojo, ar mokestis visais atvejais taps pakankama motyvacija.

Viena situacija, kai savininkas turi lėšų ir tiesiog metų metus atidėlioja remontą. Visai kita – kai pastatas paveldėtas, jo vertė nedidelė, savininkas neturi pinigų arba objektas yra kultūros paveldo teritorijoje, kur darbai brangesni ir sudėtingesni.

Diskusijoje priminta, kad istorinės miesto dalies pastatų savininkams Savivaldybė siūlo ir finansinį prisidėjimą prie išorės tvarkymo. Kalbėta apie 50 proc. Savivaldybės dalį, tačiau pripažinta, kad žmonės šia galimybe naudojasi gana vangiai – procesą stabdo dokumentacija ir nemažos pačių savininkų išlaidos.

Kontrolė ar sąrašas?

Naujoji tvarka savivaldybei duoda aiškesnį algoritmą: seniūnas ir seniūnaičiai pamato problemą, ją užfiksuoja, specialistas įvertina, savininkas gauna terminą, o nepašalinus trūkumų klausimas keliauja į Tarybą. Savininko pažadai, kad „kada nors parduos“, „ieško rangovo“ ar „planuoja remontą“, termino nebestabdys.

Tai svarbus pokytis. Iki šiol dalis objektų galėjo metų metus likti pilkojoje zonoje, nes nebuvo pakankamai aišku, kokiais kriterijais juos vertinti ir kas turi imtis iniciatyvos.

Tačiau pats sąrašas dar negarantuoja tvarkybos proceso, o tik ketinama juo motyvuoti savininkus.

Tad naujasis aprašas gali tapti geresniu kontrolės įrankiu. Jis leis aiškiau nustatyti atsakomybę, surinkti įrodymus ir pagaliau į sąrašą įtraukti objektus, kurių būklė metų metus kėlė klausimų.

Ar to pakaks, kad tokių pastatų Šilutėje iš tikrųjų mažėtų, parodys tai, kiek iš į juos patekusių pastatų po metų ar dvejų bus iš tiesų sutvarkyti.