Nuo atsitiktinio susitikimo gatvėje iki Europos čempionato medalio

Kartais dideli dalykai prasideda visai netikėtai. Be išankstinių planų, be didelių svajonių ir net neįtariant, kur nuves vienas paprastas sprendimas. Taip nutiko ir Matui Stanslovui, kurio pažintis su boksu prasidėjo ne sporto salėje, o tiesiog gatvėje. 2020 metais su tėvais į Šilutę atsikraustęs Matas apsigyveno dabartinio savo trenerio Vinco Murausko kaimynystėje. Kelerius metus jie buvo tiesiog kaimynai, kol vieną 2024-ųjų gegužės dieną treneris gatvėje pasiūlė vaikinui išbandyti boksą.

„Prireikė kelių metų, kol treneris mane sutiko gatvėje ir pasiūlė ateiti į treniruotę. Sutikau. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – savo pažintį su boksu prisimena Matas.

Iki tol vaikinas buvo išbandęs įvairias veiklas – lankė futbolą, kitus sporto ir užklasinius būrelius. Tačiau boksas pasirodė esantis visai kitoks. Ir, svarbiausia, toks, kuris iš karto įtraukė.

Prireikė vos kelių mėnesių, kad Matas suprastų: būtent čia nori būti. Visas kitas užklasines veiklas jis nusprendė nutraukti ir savo laiką skirti tik boksui.

Šeima tokį pasirinkimą palaikė. Pasak Mato, tėvai niekada nevaržė jo norų, leido išbandyti skirtingas veiklas ir skatino rinktis tai, kas iš tikrųjų patinka. Šįkart pasirinkimas buvo aiškus – bokso pirštinės.

Tikslas po tikslo

Dabar keturiolikmečio Mato kasdienybė gerokai skiriasi nuo daugelio jo bendraamžių. Vaikinas mokosi Šilutės Martyno Jankaus pagrindinėje mokykloje, o didžiąją laisvo laiko dalį užima treniruotės ir pasiruošimas varžyboms. Matas sako, kad bokse jį labiausiai žavi galimybė nuolat siekti naujų tikslų.

„Labiausiai patinka eiti nuo tikslo iki tikslo. Tikslas – pasiruošti varžyboms ir pasirodyti kiek įmanoma geriau, nugalėti! Kiekviena treniruotė – didelis azartas tobulėti, o dėl artėjančių varžybų net nesinori sustoti, pailsėti“, – pasakoja jaunasis sportininkas.

Ir tai nėra vien gražūs žodžiai. Mato dienotvarkė rodo, kiek pastangų reikia, kad svajonės virstų rezultatais.

Po pamokų namo jis grįžta apie 15 valandą. Valandėlė poilsio, pasiruošimas, ir jau 17 valandą prasideda treniruotė, trunkanti iki 19 valandos. Grįžus namo laukia namų darbai, vakarienė ir poilsis. Tačiau kartais diena dar nesibaigia – Matas vieną, du ar net tris kartus per savaitę pasilieka papildomai suaugusiųjų treniruotėje iki 20.30 valandos.

Šeštadieniais taip pat laukia treniruotė, bent kartą per savaitę – baseinas ir masažas, o du ar tris rytus per savaitę tenka atsikelti anksčiau, kad spėtų pabėgioti ir atlikti rytinę mankštą.

Pasirengimas Europos čempionatui buvo dar intensyvesnis. Vasarą su treneriu V. Murausku jie kasdien atlikdavo po dvi treniruotes, papildomai du ar tris kartus per savaitę bėgiodavo rytais arba vakarais.

Paklaustas, kas sunkiausia, Matas neslepia: kartais norisi tiesiog ilgiau pamiegoti, pailsėti, tačiau sportiniai tikslai reikalauja disciplinos.

Sunkumų kelia ir svorio reguliavimas prieš varžybas, o psichologinis pasiruošimas, emocijų valdymas bei gebėjimas nesiblaškyti yra ne mažiau svarbūs nei fizinis pasirengimas.

Vis dėlto Matas žino, dėl ko visa tai daro.

Treneris – tarsi senelis

Didelę vietą Mato sportiniame kelyje užima treneris Vincas Murauskas. Jų santykis, kaip pats Matas sako, jau seniai peržengė įprastą trenerio ir auklėtinio bendravimą.

„Treneris man tapo labai artimas, kaip dar vienas senelis. Nuolat rūpinasi, padeda, motyvuoja. Moko disciplinos, drausmės, nepasiduoti pusiaukelėje, padeda išlikti ramiam. Apskritai gyvenime moko pagarbos suaugusiam, mandagumo“, – apie savo trenerį kalba Matas.

Tai, kad trenerio palaikymas svarbus net tada, kai jo fiziškai nėra šalia, Matas pajuto ir ruošdamasis Europos čempionatui. Į kai kurias pasirengimo varžybas Slovakijoje bei Lenkijoje jam teko vykti be V. Murausko, tačiau trenerio patarimus ir palaikymą jis visuomet jautė.

Yra viena frazė, kurią jaunasis boksininkas ypač įsidėmėjo: „Ringe esi ne vienas“.

Galbūt būtent šie žodžiai padeda prisiminti, kad už kiekvienos pergalės slypi ne tik paties sportininko darbas, bet ir žmonės, kurie juo tiki, moko, palaiko ir neleidžia pasiduoti.

Šeimos palaikymas

Nors ringe kovoti tenka pačiam, už jo ribų Matą supa gausus palaikymo būrys. Šeima jaunajam sportininkui yra vienas svarbiausių dalykų.

Mama, tėtis, brolis, seneliai, dėdės, pusbroliai, pusseserės ir draugai – visi vienaip ar kitaip prisideda prie jo sportinio kelio.

Artimieji, kai tik gali, vyksta į varžybas, o jei tokios galimybės nėra, stebi tiesiogines transliacijas iš namų. Po kiekvienos kovos šeima susiskambina aptarti, kaip sekėsi.

Matas neslepia, kad artimųjų palaikymas yra labai svarbus – tiek emociškai, tiek psichologiškai. Šeima skiria daug laiko, pastangų ir finansinių išteklių, kad jis galėtų siekti savo tikslų.

Vieną ypatingą akimirką Matas patyrė Turkijoje, Europos U15 jaunučių bokso čempionate. Tėtis jam paruošė staigmeną – atvyko į Trabzoną ir visas dešimt dienų praleido kartu.

„Tėtis netgi padarė staigmeną, atvyko į Europos čempionatą Trabzone. Visas dešimt dienų buvo kartu“, – su dėkingumu prisimena Matas.

Tokios akimirkos sportininkui, ypač dar labai jaunam, tikriausiai ne mažiau svarbios nei medaliai. Juk žinoti, kad už tavęs – visa šeima, reiškia turėti dar vieną priežastį stengtis.

Bus daugiau