Vainutiškė S. Kavčinskienė 90-ąjį jubiliejų pasitiko su šypsena

Gausus būrys sveikintojų vos tilpo Salomėjos Kavčinskienės namuose. Sugužėjo jie užpildydami gražius senjorės namus ir atnešdami šurmulio pripildė šventinės nuotaikos. Sveikatos ir sulaukti 100 metų Salomėjai linkėjo Šilutės r. savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis, Vainuto seniūnas Vitalijus Mockus, seniūnijos socialinio darbo organizatorė Marta Rūta Miliauskienė, klebonas Dainoras Židackas, bendruomenės atstovai.

O išklausius sveikinimų jubiliatė pakvietė visus leistis į kelionę per 90 jos gyvenimo metų. Prabėgę devyni dešimtmečiai buvo ir sunkūs, ir laimingi.

Galėjo tapti mokytoja, bet...

Salomėja augo gausioje šeimoje. Buvo jų net šeši vaikai. Vaikystės metai nors ir nebuvo lengvi, mat teko kęsti nepriteklių, bet dienos, praleistos mokykloje, buvo kitokios. Salomėja buvo pavyzdinga mokinė, Vainuto mokykloje baigė, kaip tuo metu įprasta, 4 skyrius. Tiesa, senjorė prisimena, kaip į jos tėvelių namus buvo atėjęs mokytojas ir prašė Salomėją leisti ir toliau mokytis, baigti 5 klasę. Pedagogas vis gyrė ją tėvams ir manė, kad Salomėja mokytoja gali tapti. Deja, gyvenimas pasisuko kita linkme. Mokslus Salomėjai teko pamiršti. „Tėvai neleido. Sakė, kad nėra ką valgyti duoti, tad liepė pačiai eiti tarnauti ir užsidirbti. Taip mano mokslai ir baigėsi, nors aš taip norėjau juos tęsti“, - apgailestavo vainutiškė.

Širdį užkariavo lenkas

Matyt, tai buvo likimo jau iš anksto suplanuota. Kas dabar gali pasakyti, jei Salomėja būtų ir toliau mokyklą lankiusi, galbūt savojo Kazimiero taip ir nebūtų sutikusi.

Baigusi mokyklą, kaip ir tėvai sakė, Salomėja išėjo tarnauti į Dėkintų kaimą netoli Katyčių. Ten tais laikais jau Vokietija buvusi ir jau kitokie žmonės gyvendavo. „Ten jie buvo didesni ūkininkai, samdydavo ir bernus, ir mergas ūkio darbams nudirbti. Pas vieną ūkininką aš ištarnavau apie 12 metų“, - pasakojo jubiliatė.

Tame pačiame kaime Salomėja ir būsimąjį savo vyrą Kazimierą sutiko. Jis ne lietuvis buvo, o lenkas. Matyt, kažkas iš aukščiau buvo suplanavęs suvesti lenko ir lietuvaitės gyvenimus. Salomėja pasakojo, kad Kazimieras buvo vokiečių karo belaisvis, atvežtas į tą patį kaimą. Ten jie ir susipažino. Netruko jaunuoliai pamilti vienas kitą, o tuomet sujungė savo gyvenimus. Po santuokos jaunavedžiai apsigyveno gimtuosiuose Salomėjos namuose Kelmyniškės kaime, esančiame visai šalia Vainuto miestelio.

Salomėja ir Kazimieras susilaukė net septynių vaikų – penkių sūnų ir dviejų dukrų. Deja, vieną dukrą pasiglemžė klastinga liga dar visai mažytę.

Gyvenimą temdė sunkūs darbai

Kavčinskų gyvenimas nebuvo vien šviesiomis spalvomis nupieštas. Teko vargo matyti, sunkius darbus dirbti. O dar labiau širdį Salomėjai skaudėjo, kad tuos darbus ne dėl savęs reikia dirbti, o valdžios verčiamiems.

„Dirbau Vainuto tarybiniame ūkyje. Ir ko tik aš nedariau – daržus ravėjau, javus rišau. Susisodindavau vaikus į vežimuką, nusiveždavau prie dirvos ir šitaip dirbdavau. Taip ir pensiją užsidirbau. Dar rusų laikais pradėjau gauti pensiją – po 5 rublius per mėnesį“, - prisiminimais dalijosi senjorė.

Tiesa, teko jai ir dar sunkesnių darbų imtis. Kiekvienam gyventojui reikėdavo tvarkyti ir po paskirtą kelio dalį. „Tuo metu kelias nuo Vainuto link Žemaičių Naumiesčio buvo žvyruotas. Tai mums reikėdavo griovius valyti, kelią taisyti. Išdalindavo kiekvienam po galą kelio ir savo dalį nori nenori turėdavai sutvarkyti“, - pasakojo S. Kavčinskienė.

Vainutiškė puikiai prisimena ir kaip kartu su vyru turėdavo paskirtą kiekį malkų miške iškirsti, o paskui jas dar į Žvingius nuvežti. „Tuo metu pas mane sesuo augo, tai ji vaikus pažiūrėdavo, o mes su vyru važiuodavome dirbti“, - sakė ji.

Nei Salomėja, nei Kazimieras nenorėjo eiti dirbti į ūkį, bet teko. Reikėjo ir paskirtas prievoles atlikti – savo užaugintus geruosius grūdus atiduoti. Negana to, juos dar ir į Šilutę reikėdavo nuvežti. „Net 14 kilogramų sviesto tekdavo atiduoti už dyką, už nieką nemokėdavo. Ir niekam nerūpėdavo, kad namuose vaikams neliks pavalgyti. Prisimenu, kaip vaikai apstodavo tą dubenį, kur aš sviestą minkydavau, matydavau, kaip jo norėdavo, bet aš negalėdavau to sviesto duoti, nes paskui dar neužteks paskirtos normos valdžiai atiduoti. Tikrai sunkiai gyvenome“, - neslėpė Salomėja.

Dabar, anot S. Kavčinskienės, gyventi yra gerai. „Už pieną gauna pinigus, niekam nieko už dyka nereikia dalinti“, - sakė ji.

Vėliau visa Kavčinskų šeima apsigyveno Vainuto miestelyje, kur ir dabar Salomėja su dukra Stase ir jos vyru gyvena. Kazimieras Amžinybėm iškeliavo jau prieš 7-erius metus. „O atrodo, kad tik vakar palaidojau. Kaip greitai prabėgo laikas“, - kalbėjo močiutė.

Salomėja pasakojo, kad visuomet mėgo puoselėti savo namus ir aplinką. Kol dar turėjo jėgų, tiek aplink namus Kelmyniškėje, tiek čia, Vainute, žydėdavo įvairiaspalvės gėlės. „Esu ne kartą gavusi apdovanojimų už gražiai tvarkomą sodybą“, - patikino S. Kavčinskienė.

Nors kojos jau nebe taip greitai neša kaip jaunystėje, Salomėja vis dar pati nukeliauja į kapines, kiekvieną sekmadienį, jei tik geras oras, eina į bažnyčią. „Aš dar pati pasidarau valgyti, pasikloju lovą, apsirengiu“, - pasidžiaugė Salomėja.