Paveldėta sodyba tapo giminių konflikto objektu

2015-05-09, Karolina KIRTIKLYTĖ
Rūta Aušrienė
Rūta Aušrienė

Sugintų kaime (Žemaičių Naumiesčio sen.) yra sodyba, o toje sodyboje namelis, statytas dar 1918 metais. Kažkada joje gyveno Irena Tumaitytė. Čia buvo jos tėviškė, čia ji užaugo su savo broliais ir seserimis, o vėliau ir pati susilaukė trijų vaikų. Ko gero,  Irena net neįtarė, kad kai iškeliaus Anapilin, būtent ši sodyba taps nesantaikos priežastimi tarp jos vaikų ir giminės.

„Šilokarčemos“ redakcija sulaukė amžinatilsį Irenos Tumaitytės dukros Elenos, kuri šiuo metu gyvena Vokietijoje, laiško. Moteris guodės, kad žiniasklaida yra jos paskutinė viltis ir tik viešumas gali padėti įsivyrauti ramybei jos giminėje.

Laiškas „Išniekinta tėviškėlė“

„Šį laišką rašau todėl, kad esu šios sodybėlės savininkė. Teisės į namą man yra priteistos teismo keliu. Pati savo šeimos nesukūriau, tad ir stipraus užnugario neturiu. Greitai aplink mane atsirado dvikojų vabalų kenkėjų, kuriems parūpo ta sena trobelė. Dar motinai esant gyvai pradėjau ja rūpintis ir remontuoti. Savo tetai ir visai jos šeimai visą gyvenimą esu pajuokos ir pasityčiojimo objektas. Kai kurie jų – jau tapę gydytojais ir netgi nustatę mano neveiksmingumo laipsnį. Pasitikėjau tetos žodžiais, kad jos žentas padės suremontuoti trobelę. Iš Vokietijos per vairuotojus siunčiau pinigus. Ponas Girulis taip pat tvarkė vandentiekį. Susipykome su juo todėl, kad jis man nerodė čekių už pirktas medžiagas. Jis pavogė naujas laukines duris, išvogė stulpelius. Mano naujas duris Girulis įsidėjo į savo pirtelę, o stulpelius parsivežė į savo kiemą. Tai matę žmonės man viską papasakojo. Aš tuos stulpelius laikiau malkinės statybai, nes kieme esantis molinis ūkinis pastatas baigia sugriūti.

Šiaip jis dirbo gerai, jo darbu buvau patenkinta. Bet į jų namus užsuko didelė bėda – alkoholis ir pavydas.  Dėl vagysčių praradau pasitikėjimą ponu Giruliu. Man grįžus sausio mėnesį iš Vokietijos jo žmona staiga man pranešė, kad yra subraižyti visi 11 name esančių langų stiklo paketai, taip pat sugadintas vandentiekis, sugriautas senas kaminas, o į jo vidų pripurkšta montavimo putų. Giruliui šiuo metu jau yra iškelta trečia kriminalinė byla, bet Šilutės tyrėjai juk nekapos su kirviu jiems nagų, kad prisipažintų, nors visi ir taip žino, jog tai Girulio darbas. Mano teta su savo žentu ponu Giruliu turi daug miško bei žemių. Tad tegul stato naujus namus, o mano šimtametę trobelę lai palieka ramybėje.  Tų dvikojų vabalų pridarytų nuostolių man niekas neatlygins. Prieš tokius parazitus pesticidai yra per silpni“, – laiške rašė Elena. Kadangi ji šiuo metu yra Vokietijoje, laiško pabaigoje nurodė kontaktinį asmenį, su kuriuo galėsime išsamiau pasikalbėti apie šią problemą – tai jos brolis Gintaras Tumaitis.

Pasakyta buvo daug

Nuvykę į netoli Žemaičių Naumiesčio esantį Kadagiškės kaimelį sukome į Elenos brolio Gintaro namų kiemą. Graži, preciziškai sutvarkyta aplinka, atrodytų, ko daugiau reikia – tik kviesk gimines į svečius, kurk laužą ir vakarok. Mus kieme pasitikęs namo šeimininkas giliai atsidūso: „Čia tokia pekla yra užvirta, kad baisu. Viskas prasidėjo tada, kai mirė mano mama – 2005 metais. Tais metais sesuo Elena išvyko dirbti į Vokietiją. Ėmė po truputį siųsti pinigus namo remontui – 1918 metais statyta trobelė buvo bebaigianti susmegti. Kadangi ji labai pasitikėjo mūsų tetos Rūtos žentu Arvydu Giruliu, tie pinigai keliaudavo tiesiogiai jam. Padėjau jam kuo tik galėjau – namą, tikrąja to žodžio prasme, prikėlėme antram gyvenimui. Pakeitėme stogą, sudėjome plastikinius langus, įstatėme naujas, tvirtas duris, viduje įrengėme vonios kambarį – tik  atsinešk rūbus ir gyvenk. Tačiau neseniai prasidėjo visiškos nesąmonės – A. Girulis vieną kartą man juokais, ar ne juokais, nežinau, prasitarė, jog turi naują peiliuką su kuriuo, neva, dabar galėsiantis „piešti“ gėles ant langų. Ir ką jūs manot? Šių metų pradžioje nuvykęs į gimtinę radau visus langus visiškai sugadintus – ant kai kurių langų rėžiai labai panašūs į kryžius. Tų durų, kurios buvo nupirktos, nėra, naujai vestas vandentiekis – sugadintas, viskas bėgo kiaurai. Įėjęs į namus radau montavimo putų pripurkštą kaminą. Aš puikiai žinau, kad vos prieš kelias dienas jie ten visi susirinkę šventė, o po to viską radome suniokotą, - pykčio sulaikyti negalėjo Gintaras. – Aš jam, parazitui, visada padėdavau, tai bulves susodink, tai daržus apark, į gaisrinę jį „įtaisiau“ dirbti, o dabar kaip jis man atsidėkoja. Lazda turi du galus – kažkada jam tie blogi darbai atsisuks antru galu“. Nepatenkintas Gintaras ir policijos pareigūnų darbu. „Parašėme pareiškimą, jie mus ragino su jais bendradarbiauti, atsiųsti įrodymus apie suniokotus namus. Viską padarėme ir jūs tikriausiai nepatikėsit tuo, ką pasakysiu, gavome laišką, kad jokių įrodymų nėra. Dabar žmona tą laišką laiko paslėpusi nuo manęs, nes aš ji perskaitęs nežinau kur dėtis, - pasakojo vyriškis. – Tai kaip jie ten visi dirba? Mes manome, kad ponas Girulis nulėkė ir visus pareigūnus papirko, nes kito varianto, kodėl turėdami įrodymus jie parašė, jog įrodymų nėra, mes neturime“.

Ilgai kalbėjomės su Gintaru. Vyras pasakojo, kad jis beveik užaugo pas tetą Rūtą ir nė negalėjo pagalvoti, kad kažkada taip stipriai susipyks. Pasak Gintaro, jis nesikištų į šį sesers Elenos ir A. Girulio konfliktą, bet jam sesers labai gaila. „Elena neturi jokio užnugario. Ji yra netekėjusi, vaikų neturi, o dar tokia naivi. Aš matau, kad jei jai nepadėsiu, jie tą namą iš jos tikrai atims ir liks sesuo plika, basa. Grįš vieną dieną su savo lagaminais ir galės stovėti prie kelio“.

Nuvykome su Gintaru į Elenos sodybą. Namas restauruotas, uždėtas gražus raudonas stogas, įstatyti plastikiniai langai, tiesa, subraižyti. Aplink ramu, tylu, tik paukštelių čiulbėjimas girdisi. „Čia aš atsigaunu. Čia tokia ramybė“, - džiaugėsi Gintaras.

Grįžtant pakeliui užsukome pas Gintaro ir Elenos tetą Rūtą Aušrienę. Maloni senyvo amžiaus moteris sutiko su mumis pasikalbėti: „Man net bjauru šnekėti šia tema. Kriminalistai pas mus lankėsi kokius tris kartus, kaimynus tardė, mus draskė. Kaip man viskas nusibodo. Ir žinot, labai skaudu klausytis, ką kalba mano krikšto sūnus, kuriam šitiek padėjau. Auginau, išlaikiau, išleidau į armiją. Kai mirė mano sesuo, paminklą juk pastačiau aš. Tiesa, Elena pridėjo 1 000 litų, bet pats Gintaras akių nerodė – tai ar šitaip yra sąžininga? Galiu papasakoti, nuo ko prasidėjo visi pykčiai. Istorija tikrai bus juokinga. Viskas prasidėjo nuo kivirčo dėl vaflių keptuvės. Dėl paprastų paprasčiausios keptuvės. Kai mano dukra, A. Girulio žmona, jam tądien paskambino ir papasakojo, kas čia dedasi dėl paprasčiausios keptuvės, jis visas ėmė drebėti iš nervų. Daviau jam tada 100 litų ir liepiau išgerti su kaimynu, nesinervinti dėl šitokių nesąmonių. Galiu tikrai patikinti, man ir mano šeimai tikrai nereikia nei tų žemių, nei tos trobelės. Viską patys savomis rankomis užsidirbome, susitvarkėme ir į tą turtą tikrai nesikėsiname“.

Iš Gintaro tetos Rūtos kiemo pasukome tiesiai link Arvydo Girulio namų. Vyrą radome besidarbuojantį prie neseniai pastatytos pirtelės. Naujųjų, pasak Elenos, dingusiųjų, A. Girulio pirtelėje neva įstatytų durų nematėme. Susėdome trumpam pokalbiui. „Pasakykite, ko jūs tiksliai norite iš manęs? Man šita istorija kelia tik įsiūtį. Laikau širdyje nuoskaudą, kad esu šmeižiamas, nors tikrai dirbau iš širdies, neskaičiuodamas valandų. Darbus atlikau tikrai pigiau nei reikėjo. Per tuos 8 mėnesius 2014 metais, kai Elena buvo grįžusi į Lietuvą, uždirbau tik kelis tūkstančius litų, o darbo įdėjau tikrai labai daug. Neparodžiau čekių? Žinot, kai nuvažiuoji pirkti trūkstamų dviejų varžtelių, juk neimsi kiekvieną kartą tų popierėlių. Be to, aš viską buvau susirašęs tiek sau, tiek Elenai. Aš jai viską buvau parodęs, ji turėtų tebeturėti mano jai duotus popierius. O jūs pas ją buvote? Labai patogu tvarkyti reikalus esant Vokietijoje, kai žinai, jog žurnalistai neateis į namus ieškoti įrodymų“, - ironizavo ir pykčio neslėpdamas sakė A. Girulis. Vyriškis keliskart pabrėžė, kad į kalbas su žurnalistais nelabai nori leistis, nes nuo jų jau buvo nukentėjęs. „Ko ji iš manęs nori? Ramybės? Ji jau seniai yra palikta ramybėje, bet ne, jiems reikia tai perskaityti laikraštyje. Dar kartą kartoju, mes į tą trobą nesikėsiname. Kam mums ji reikalinga? Galite parašyti, kad aš su jais jokių reikalų nebeturėsiu ir net nesiartinsiu prie tos sodybos. Tik širdyje nuoskaudą visada turėsiu“, – pokalbį užbaigė A. Girulis.

Susisiekėme ir su Tauragės AVPK Šilutės rajono policijos komisariato tyrėja Aurelija Mišeikyte, tiriančia šią bylą. „Tyrimas tikrai nėra nutrauktas. Daugiau kažko pakomentuoti šiuo klausimu negaliu, nes tyrimas vis dar vyksta, bet siūlyčiau laiško gavėjams atidžiau perskaityti laišką“, - „Šilokarčemai“ sakė A. Mišeikytė.

Šioje istorijoje labai tinka romėnų filosofo Senekos žodžiai: „Kas daro gera kitam, daro gera pats sau, ir čia svarbu ne padariniai, o pats geradarystės aktas, nes jau vien geradarystės suvokimas teikia didelį džiaugsmą“. Kad ir kaip bebūtų, remontas namuose buvo atliktas, o kas sugadino visus namų langus išsiaiškinti turėtų policijos pareigūnai. Nepulkime teisti kitų, nežinodami visos tiesos iki galo.


Foto galerija

Dėl šio namo susipyko giminėsDėl šio namo susipyko giminėsRūta Aušrienė

Straipsnio komentarai

//2015-05-12
Gaila Elenos , kad giminaitį Girulį kaip alkaną vilką papenėjo, o tas paglemžęs pinigus dar ir šiandien urzgia. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
pakeleivis2015-05-12
Kas bloga padarė, tegu būna ant sąžinės. Bloga darantis niekada neprisipažins, o juo labiau kai buvo pinigai į rankas , tai gobšuoliui padidėjo akys ir vargšę pasitikinčią pusseserę nuskriaudė. Ką padarė giminė, to nė pats velnias nepadarys. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Osvaldas 2015-05-11
Gryna tiesa gerbemiej!!!
Ačiu mielieji
ačiu
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar perkate ekologiškus produktus?