Kokiu keliu geriau keliauti į Dausas?

2014-10-18, Birutė iš Šilutės
Kapinės Vokietijoje. Kuklios, be nereikalingos pompastikos. Asociatyvi nuotrauka
Kapinės Vokietijoje. Kuklios, be nereikalingos pompastikos. Asociatyvi nuotrauka

Lapkričio mėnuo yra tylus prisilietimas prie didžiausios žmonijos paslapties - mirties, kuri gyviesiems visada įdomi ir dažnai aptarinėjama tema. Laidojimo papročiai ir tradicijos, kurias Lietuvių tauta saugo jau ne vieną dešimtmetį,  yra apsupta įvairių mistinių papročių. Vien ko vertas krikščioniškas požiūris į klausimą ar tikrai atgailavusiam  mirusiam bus atleistos visos užgyventos nuodėmės ir vartai į Rojų atsivers?

Meilė mirusiam

Ko gero daugeliui iš jūsų ne kartą teko dalyvauti tradicinėse Lietuviškose laidotuvėse į kurias atvykus prie laidojimo rūmų iš pradžių pamatai  lauke stoviniuojančius ir berūkančius vyriškius, kurie nebūtinai gvildena gedulingas temas. Vėliau tenka su  gėlėmis  keliauti atiduoti pagarbą mirusiam ir sukti galvą kur tuos „žalumynus“ padėt, nes puse  salės jau užkrauta (nenorom imi žavėtis meile mirusiam:  gėlių ir vainikų kalnai, kurie po kelių dienų  atsidurs šiukšlyne).  Sėkmingai pasiekus mirusį persižegnoji ir įbedusi akis žvelgi į .... Tradicija bučiuoti, ar glostyti irgi keistoka. Tai padarius  reikia eiti guosti ir užjausti pačių artimiausių artimųjų. Po šių, su laidotuvėmis siejamų taisyklių, esi kviečiamas paeiti kažkur į salę ir tam tikrą laiko tarpą (kurį nustato santykis: sąžinė-pareiga-skausmas) praleisti ten pat. Jei mirusysis nėra itin artimas, o skausmas nėra itin aštrus, tai vienintelė išeitis, kuri lieka - aplinkinių stebėjimas. Tenka pripažinti, jog tai nykokas užsiėmimas, mat aplinkinių veidų išraiškos ir emocijos beveik vienodos. Žymiai įdomiau, kai pasirodo vadinamieji “giedoriai”. Jų būna visokių: pradedant be galo prastais ir baigiant visai neblogais. Gaila, kad tos giesmės labai monotoniškos, ir po pusvalandžio norisi, kad jos baigtųsi. Ir kai jos vis nesibaigia imi svarstyti ar teko kada girdėti, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai apsilankytų šermenyse ar laidotuvėse ir patikrintų, ar jose giesmes traukiantys žmonės yra įregistravę savo veiklą ir moka mokesčius valstybei. Turbūt niekas nedrįsta tokiais vizitais drumsti laidotuvių apeigų..

Artėjant karsto išnešimui, salėje prasideda judėjimas. Ieškoma „personalo“, kuris neš karstą, nuotrauką, kryžių ir visą kitą būtiną inventorių ...Dažniausiai šiems žmonėms užmaunami panašūs, ne visada švarūs, viršutiniai  rūbai. Tuo tarpu visi paeiliui rikiuojasi prie numirėlio nusifotografuoti, tik šypsotis čia neprašoma... Į salę, nešinas švento vandens  įeina kunigas, o raudos ir vaitojimas neleidžia išgirsti ką jis ten murma.  Po šių privalomų procedūrų laidojimo namų vadovė  artimuosius, gimines bei draugai išgrūda iš salės, ateina nešėjai, kurie uždaro karstą, užsuka varžtus... Kitaip tariant, būtent jie yra paskutiniai matę velionį. Karstas užsikraunamas ant pečių ir pro gyvą koridorių nešamas iki katafalko, ir ten statomas. Tuomet ir  paaiškėja lietuviškų laidotuvių bėda (dar viena) - per daug vainikų, krepšelių, gėlių. Viskas į katafalką netelpa, tad jų didžiąją dalį tenka pasiimti laidotuvių dalyviams.

Toliau - kelias į kapines. Karstas  pristatytas prie duobės ir atiduotas duobkasiams. Po to seka ilga, nuobodi, kankinanti ir stingdanti kunigo kalba.  Pagaliau į darbą kimba profesionalūs duobkasiai, vieninteliai verti pagarbos ir susižavėjimo  - duobę užkasa  greitai ir kokybiškai. Ir jau kai duobė užkasta, viršum jos išspaustas kryžius susirinkusieji kviečiami gedulingų pietų. Pastarieji dažniausiai, kiek leidžia ši situacija -  nusisekę, o po stipresnio gramo išsiskirstymas nebebūna toks graudus, dažniau net linksmas.

Laidotuvių išlaidos Lietuvoje, skaičiuojama, svyruoja nuo 2,5 iki 10 tūkst. litų. Yra nuomonė, jog paskutinė velionio kelionė – artimųjų moralinė pareiga. Vis dėl to, apsilankiusi kapinėse, negali nepastebėti, kad mada statytis paminklą kol esi gyvas – plinta. Ir apskritai, šiuolaikinė medicina senėjimą ir  mirties procesą pavertė neišsemiamu pelno aruodu, ir neretai ilgas, tik medikų pastangomis palaikomas seno žmogaus vegetavimas taip iškankina artimuosius, išsunkia tiek dvasinių, fizinių ir finansinių resursų, kad po mirties tiksliau būtų ne reikšti užuojautą, o sveikinti su vargo pabaiga.  Laidojimo papročius metai ir mados paliečia mažiausiai, tačiau ir juos įmanoma keisti, tik būtina apeigose išlaikyti pagarbą mirusiajam.

Laidotuvės, kuriose gera

Prieš kelis mėnesius teko atsisveikinti su bičiuliu. Žinia buvo netikėta ir išties skaudi. Kai miršta senas žmogus, suvoki, kad tai neišvengiamas procesas ir kitaip būti negali, kad amžino gyvenimo eleksyro, deja, nėra. Tačiau, kai miršta jaunas, jėgų ir  energijos nestokojantis žmogus užplūsta begalinis pyktis, skausmas, sielvartas... Prisimeni ginčus, neatsargiai pasakytus žodžius, neįgyvendintus pažadus – visa tai, kas kartino tarpusavio santykius. Pradedi jausti graužatį...

Kadangi tai buvo labai artimas bičiulis, laidotuvių tvarkymo procese teko dalyvauti nuo pat pradžių. Patirtis, dalyvaujant tokio pobūdžio renginy (būtent renginy, ne laidotuvėse) nenusakomas, todėl ir norisi su ja pasidalinti. Manau, jei iš ties myli ir gerbi žmogų, nustoji  vaikytis esamų tradicijų, kurių esmės dažnai mes nesuprantame, laidojimo  madų ir pompastikos su būtinai naujais rūbais, batais, brangiu karstu, tuomet  išvengi nesaikingo išlaidavimo ir nereikalingų rūpesčių ir  susikoncentruoji į atsisveikinimą. Mums labai pasisekė, atsisveikinti pavyko dar su gyvu žmogumi ligoninėje. Tiesa, laidotuvės buvo Vokietijoje. Tradicinis šarvojimas Vokietijoje iš principo panašus kaip ir Lietuvoje, tačiau šios minties buvo atsisakyta ir kūnas buvo kremuotas. Atsisakyta ir kunigo, nes žmogus buvo netikintis, todėl norėjosi išvengti parodijos. Vėliau, visus reikalus su laidotuvėmis perėmė  firma, kuri tvarko absoliučiai viską, pradedant nuo skelbimo laikrašty iki po laidotuvių palydėjimo namo, jei tik to pageidauji. Kūnas iš ligoninės paimamas žmonių iš firmos ir vežamas kremuoti. Urnelė saugoma kolumbariume iki artimieji apsisprendžia laidoti. Laidotuvių dieną šeimos nariai, artimieji, draugai, pažįstami, bičiuliai renkasi kapinėse. Vaizdas pritrenkė, gerąja prasme. Poilsio vieta neprimena mūsų kapinių, atvirkščiai  - nedidukės, ramios, jaukios. Dėmesio neblaško didžiuliai marmuriniai, bokštus ar kitus meno kūrinius primenantys paminklai ar išpuoselėti gėlių darželiai. Žalia veja, mažos ir joje įspaustos  vienodos plokštelės, vėjyje ošiantis klevas. Aplinka tokia rami ir jauki. Niekas netempia gėlių vainikų, vietoje jų  netektį patyrusiems žmonėms duoda auką pinigais už laidotuves, kad nors kiek kompensuotų patirtas išlaidas. Ties mūsų vieta paruoštas nedidelis altorėlis su bičiulio nuotrauka, nedidele puokštele gėlių. Dėl artimųjų patogumo sustatytos kėdutės. Nustatytu laiku pradedamas atsisveikinimas. Kadangi žmogus netikintis,  kunigo vietoje kalbą sako sociologijos mokslų daktaras. Šis  žmogus, prieš laidotuves kelis kartus buvo atvykęs į šeimos namus, kad galėtų  paguosti, užjausti, nuraminti ir tik vėliau paruošti nuoširdžią kalbą apie mirusįjį. Sakysite, tai irgi biznis. Taip, sąskaitą jis išrašė. Bet tradicinėse laidotuvėse kunigams mes taip pat sumokame. Šio žmogaus darbu patenkinti šimtu procentų, kiekvienas žodis girdimas, kiekvienas pasakytas sakinys artimas ir smingantis į giliausius širdies kampus. Jokio streso, prievartos, isterijos, panikos, ir svarbiausia niekas niekur neskuba. Neskuba nuleisti karsto, greitais judesiais, čaižant smėliui neskuba užkasti duobės, niekas plaukų nesirauna ir į duobę nekrenta. Čia, ašaros, veidu riedėjo dėl to, kad gera. Suvokimas, kad meilė mirusiam ir lieka meile... Ji tyli, kantri, rami...Nereikia painioti meilės su praradimu. Todėl ir sakoma, jeigu myli, paleisk. Meilė išlaisvina iš skausmo. Gražios, ramios, iškilmingos ir labai santūrios apeigos. 

Kitoks požiūris į atsisveikinimą

Kuo labiau žmonės išsilavinę, tobulėjantys, kuo mažiau pasinėrę į įvairiausius abejotinus tikėjimus, tuo mažiau pas juos sielvarto ir tuo daugiau didingos pagarbos bei meilės mirusiam. Negalima įprasti prie skausmo, kai tenka atsisveikinti su tėvais, draugais, dar blogiau – vaikais...Tačiau, gal vis dėl to, svarbiau palaikyti išėjusio šeimą, padėti suvokti, o ne kelias dienas, spoksant į mirusį, jį  apraudoti.  Netikiu  amžinosios kelionės Anapilin idėja. Esu įsitikinus, kad jokios  kelionės nėra, nėra reinkarnacijos, nėra lygiagrečių pasaulių, kuriose susitinka sielos. Yra tik santykinai ir sąlyginai  trumpas gyvenimas, kurį mes gauname laimingų ir visiškai atsitiktinių aplinkybių dėka, ir tai tikrai yra milžiniška sėkmė. Suvokus, kad mūsų santykiai su artimaisiais yra laikini, gali pradėt juos labiau. Kai nemąstome apie santykių laikinumą, atrodo, kad prieš akis visas gyvenimas, kad galime leisti sau,  ką norime. Bet kartais atsitinka, kad laiko su artimaisiais žmonėmis lieka visai nedaug, o mes liekame taip jam ir nepasakę, koks svarbus jis mums buvo...

Nobelio premijos lauretas - Al­ber­tas Einš­tei­nas ma­nė, kad moks­las be ti­kė­ji­mo yra luo­šas, o re­li­gi­ja be moks­lo – ak­la. Todėl visiems iš jūsų norisi palinkėti „išlipti“ iš  kančios, įrištos į juodą gedulo rūbą ar kitą religinę taisyklę. Visų Šventųjų dieną  būkime vieningi   tikslui – spalvinti kelią į gerus prisiminus apie brangiausius, artimiausius, geriausius, šviesiausius ir jau išėjusius, kurie bus gyvi tol, kol juos nešiosime širdy. Sunkus darbas ir didžiulė sėkmė išmokti gyventi save mylint ir netrukdyti kitiems to patirti. Netrukdyti ne tik dabar, šalia gyvenantiems, bet ir tiems, kurie atsiras po mūsų. Nes ir jiems kito šanso nebebus. Jei nesi laimingas gyvendamas šiandien, nebūsi ir po mirties. Taškas.   

 


Straipsnio komentarai

Arnas2016-04-27
o dievuliau kaip puiku, nuostabus straipsnis Komentaras patinka Komentaras nepatinka
nika2016-03-27
Straipsnis katalikams nepatiktų- o kunigų būtų pasmerktas. - Man patiko labai . - Prieš keletą metų aš amžiams atsisveikinau su savo vyru - kuris buvo kremuotas. - Dabar jau daug žmonių nori būti taip laidojami. - Svarbiausias dalykas , kad nebūna tos didelės įtampos - [ mes matome tik urną ] viskas gražu tyra ir šventa- tarytum mirusysis būtų nusimetęs sunkią naštą [žinoma artimiesiems yra labai sunku ] , Tačiau viskas šiame gyvenime yra matuojama laiko - laiko kuris mums visiems kažkada baigsis. - Kiek mes gedėsime - kentėsime ir savę graušime priklauso nuo mūsų pačių. - Nenorėčiau sutikti su straipsnio autoriumi , kad išsilavine žmonės gedi mažiau ir jų skausmas mažesnis; Manyčiau , kad nuo žmogaus išprusimo čia mažai kas priklauso. Jok sutikite - nėra lengva netekti pačio brangiausio dalyko šioje žemėje - meilės. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime esame patyrę meilę be atsako ... Žmogus lieka vienas - su savo mintimis , su beribe meile - meile be atsako ......Taip -pat negalima griežtai tvirtinti , kad žmogus nėra siela - o tik kūnas ;Pastarajam mirus viskas baigiasi? Čia jau ateizmo ''šaknys''. Tašką dėti negalėsime niekada. Manau , kad jei būtų tiktai tai - ką mato žmogaus akys - gyvenimas turėtų visai kitokią vertę ;
- Taip - dar turime - laidojimo , šarvojimo spragų . Bet tai tik laiko klausimas. - Tobulumui ribos nenustatytos - žmonės su laiku atsirinks kaip jiems geriau. Liks tik viena neišspendžiama dilema - praradimo skausmas.
-Straipnio autorius - giliai jaučiantis žmogus [nesvarbu ar tai vyras ar moteris ] , bet kam tada rašyti tokius žodžius - jeigu myli paleisk.... Jok netikint pomirtiniu gyvenimu nėra ir ką paleisti . - Žmogus mirė ir viskas baigta. - Tik tikintis žmogus gali paleisti - kad siela eitų savo keliu; -STRAIPSNIS PUIKUS ,bet labai prieštaringas ir tikima ir netikima.............
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar reikėtų dar padidinti alkoholio ir cigarečių kainas?