Įžvelgė „Sodroje“ spragą, kuria darbuotojai gali tik džiaugtis

2015-06-03, Birutė

Jau daugelį metų darbdavys „perka“ darbuotoją lyg katę maiše. „Sodros“ elektroninėje duomenų bazėje darbdavys realiai negali gauti jokios informacijos apie kandidatą, kurį planuoja įdarbinti.

Anksčiau darbdavys galėjo pavartyti kandidato darbo knygelę, kurioje buvo nurodoma, kur ir kiek laiko darbuotojas yra dirbęs, kokios buvo jo pareigos, pagal kokį Darbo kodekso straipsnį buvo atleistas.

Tokio pobūdžio informacija labai svarbi darbdaviui, taupančiam ne tik savo lėšas, bet ir laiką – tiek savo, tiek ir darbuotojo. Šiandien darbdavys gali pasikliauti tik darbuotojo pateiktu gyvenimo aprašymu, kuriame jis neigiamos informacijos, žinoma,  nepateikia.

Darbuotojas juk gali ir nenurodyti tikslaus savo darbo stažo ar darbovietės, kurioje turėjo problemų dėl darbo drausmės (neatvykimo į darbą ar kitų svarbių nusižengimų).

Šiandien darbdavys negali realiai net sužinoti, ar darbuotojas darė pravaikštas, kiek iš  tikro dirbo kitoje įmonėje, o gal net ir nedirbo apskritai. Reikia pasikliauti tik kandidato sąžiningumu, kurio pas mus stinga.

Aišku, visada kyla minčių paskambinti į buvusią darbovietę ir pasiaiškinti, tačiau mūsų įmonė atstovauja viešojo maitinimo sektoriui, kuriame darbuotojų kaita yra labai didelė. Tad paskambinus į buvusią darbovietę atsakingo asmens tose pareigose gali net ir nebebūti.

Taip pat nėra garantijų, kad jis nesibičiuliavo su kandidatu, nėra garantijos, kad kandidatas nurodė ir buvusią savo darbo vietą, kurioje dirbo nesąžiningai ar nesilaikė įstatymų, darbo drausmės. Jam tiesiog gali būti patogu nenurodyti savo gyvenimo aprašyme šios įmonės.

Senaisiais laikais  buvo galima kandidatą bent išbandyti nepasirašius sutarties ar pavartyti jo darbo knygelę. Šiais laikais darbdavys yra bejėgis, sudaromos sutartys (su galimai netinkamais kandidatais), gaištamas laikas jį apmokant, mokamas  darbo užmokestis, o po penkių dienų, pavyzdžiui, padaro pravaikštą ir nebesirodo.

Ir to jokiais būdais darbdaviai negali pažaboti, nes įdarbinamasis tiesiog įsidarbina kitoje įmonėje, kur apie jo nedrausmingumą niekas nežino.

Ne kartą dėl šios problemos kreipiausi į „Sodrą“, tačiau jos atsakymas  paprastas: reikalingas asmens sutikimas, kad būtų galima gauti tokio pobūdžio informaciją. Tokiu būdu apribojama mūsų, kaip darbdavio, teisė gauti labai svarbią informaciją.

Ar kandidatas sutiks teikti savo duomenis? Ir kiek tai truks? Darbuotojo man reikia šiandien! Be to, dėl didelės darbuotojų kaitos nėra kada laukti kiekvieno sutikimo, informacijos man reikia dabar!

Taip pat mūsų atstovaujamai verslo rūšiai reikia gana minimalaus darbuotojų išsilavinimo, todėl elektroniniu būdu gauti darbuotojo sutikimą yra labai nerealu, o raštiškas būtų labai neefektyvus.

Noriu pabrėžti, kad darbuotojai tokia situacija labai puikiai pasinaudoja. Dažnai daro, pavyzdžiui, pravaikštas įvairiose darbovietėse, todėl, kad darbdaviai negali normaliai prieiti prie tokio pobūdžio informacijos.

Darbuotojai dažnai pareiškia: „Galite mane atleisti už pravaikštą, man tas pats.“ Taip, žinoma, kad tas pats, juk niekas apie tai nesužinos.

Jau daug metų ši problema ir darbdavių teisė į informaciją yra beveik nulinė, jie bejėgiai pažaboti nevaldomus darbuotojus, kurie nesilaiko Darbo kodekso, darbo drausmės bei kitų įstatymų. Darbdaviai negali realiai dalytis tokia informacija tarpusavyje, o tai leidžia darbuotojams būti socialiai neatsakingiems ir švaistyti tiek darbdavio lėšas, tiek valstybės.

Tad tiek ir teverta „Sodros“ milijoninė duomenų bazė. Darbo knygelė buvo tūkstančius kartų informatyvesnė. Pasiilgome jų...

***

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos („Sodra“) komentaras:

„Kol buvo popieriniai socialinio draudimo pažymėjimai (vadinamosios darbo knygelės), darbdaviams buvo privalu pildyti ir juos, ir teikti duomenis „Sodrai“ elektroniniu būdu – na, kad laiku galėtume skirti socialinio draudimo išmokas darbuotojams.

Nesunku suskaičiuoti, kiek sutaupoma laiko atsisakius popierinių dokumentų pildymo. Pavyzdžiui, pernai vien darbo sutarčių nutraukimas fiksuotas 565 tūkstančius kartų. Anksčiau apie tai reikėjo daryti įrašus darbo knygelėse. Jei vienas toks įrašymas truktų 1 minutę, tai visos šalies darbdaviai tam sugaištų 392 dienas (565 000:60:24=392,36). O jei sudėtume visą laiką, kuris buvo skiriamas visiems įrašams?

Taigi viena iš priežasčių, kodėl atsisakyta socialinio draudimo pažymėjimų ir įrašų juose, – tai pačių darbdavių iniciatyva ir visiškai suprantamas jų noras taupyti darbo laiką, skirti jį kitiems dalykams. Kita vertus, darbdavių teisė gauti informaciją apie darbuotoją nėra absoliuti.

Ją riboja žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisė tvarkant asmens duomenis – tai įtvirtinta tiek Konstitucijoje, tiek įstatymuose. Kaip darbdavys negali visiškai apsisaugoti nuo nesąžiningo darbuotojo, taip darbuotojai ne visada gali apsisaugoti nuo nesąžiningo darbdavio (pavyzdžiui, man asmeniškai yra grasinę knygelėje įrašyti atleidimą už pravaikštas vien dėl to, kad nenorėjo atleisti).

Kad darbdavys galėtų išbandyti darbuotoją ir kad šis įsitikintų, ar jam tinka darbo sąlygos, Darbo kodeksas numato bandomojo laikotarpio galimybę. Galiausiai jei vis tiek norima žinoti priimamo darbuotojo duomenis, galima pareikalauti, kad jis prieš darbo pokalbį suteiktų tokį leidimą „Sodros“ elektroninėje gyventojų aptarnavimo sistemoje.

Jei darbuotojas su tuo nesutinka, galima spręsti, ar tikrai norisi jį įdarbinti. O jei sutinka, tai padaryti visiškai paprasta, tereikia uždėti vieną varnelę prie tokio užrašo: apie asmens valstybinio socialinio draudimo laikotarpius (duomenys apie draudėją/išmokos mokėtoją, draudimo laikotarpius, socialinio draudimo rūšis, draudžiamąsias pajamas, valstybinio socialinio draudimo įmokų sumą, tarifą, atleidimo iš darbo pagrindą, už kiek mėnesių apskaičiuota išeitinė išmoka arba kompensacija).

Kai yra toks leidimas, darbdavys iš karto gali matyti, kur darbuotojas anksčiau dirbo, kiek uždirbo, kodėl buvo atleistas ir pan.“


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar jums patinka rugpjūčio orai?