Ona Gudžiūnienė: „Myliu pamario kraštą, nes čia atradau ramybę

2015-08-02, Karolina KIRTIKLYTĖ
Ona Gudžiūnienė - tikra auksarankė. Namų sienos apkabinėtos jos siuvinėtais ir visaip kitaip kurtais paveikslais. „Kol dar akys mato, džiaugiuosi, jog galiu kurti grožį ir juo dalintis su kitais“, - džiaugėsi moteris.
Ona Gudžiūnienė - tikra auksarankė. Namų sienos apkabinėtos jos siuvinėtais ir visaip kitaip kurtais paveikslais. „Kol dar akys mato, džiaugiuosi, jog galiu kurti grožį ir juo dalintis su kitais“, - džiaugėsi moteris.

Šis neilgas pasakojimas - apie Traksėdžiuose gyvenančią Oną Gudžiūnienę. Gyvenimu besidžiaugianti 73-ejų metų moteris galėtų būti pavyzdžiu net ir jauniems žmonėms. Apie O. Gudžiūnienę nusprendėme parašyti sužinoję, jog kasmet į Traksėdžius pasveikinti ją Oninių proga atvyksta buvę bendradarbiai iš Klaipėdos.

Vos tik peržengus Onos namų slenkstį, į akis krenta ant sienų kabantys darbai, siuvinėti kryželiu arba padaryti iš plunksnų. „Tai - mano aistra, mano laisvalaikis. Tiksliau – viena iš laisvalaikio praleidimo formų. Be šio pomėgio turiu ir dar keletą - grybauti, uogauti  ir žvejoti. Kai tik lauke geras oras, čiumpu dėžutę su sliekais, meškeres, sėdu į savo senučiuką automobilį ir riedu prie vandens. Šį kraštą dėl to ir myliu, jog čia be galo daug vandenų“, - pasakojo O. Gudžiūnienė.

Tiesa, Onos gyvenime būta ir juodų dienų – palaidojusi abu savo vyrus, ji palaidojo ir savo penktą dešimtį pradėjusį sūnų. „Po sūnaus mirties labai išgyvenau. Žinoma, sūnus buvo sukūręs šeimą, žmoną gavo auksinę. Nors ji šiuo metu jau turi šalia savęs kitą vyrą, tačiau manęs nepamiršta. Tai to, tai to prikrauna ir atveža“, - džiaugėsi senolė.

O. Gudžiūnienė gimė 1942-aisiais Marijampolėje. „Tačiau ten ilgai negyvenome. Pasibaigus karui, ir ėmus siautėti banditams, tėveliai apsisprendė bėgti iš to krašto, tad save galiu drąsiai vadinti klaipėdiete. Ten prabėgo visa mano vaikystė, jaunystė. Ten susikūrė dvi nuostabios meilės istorijos, gimė mano vaikai“, - pasakojo O. Gudžiūnienė.

Moteris jaučiasi be galo laiminga, kad jau keleri metai ją atvyksta pasveikinti jos buvę bendradarbiai iš Klaipėdos aklųjų kombinato (šiuo metu UAB „Regseda“). „Tas ansambliukas, kuriame ir pati kažkada dalyvavau, man kelia labai malonius prisiminimus. Mane vis kvietė sugrįžti atgal į kolektyvą, tačiau mano sveikata jau nebe ta, jog galėčiau dirbti. Man tik šiek tiek nepatogu prieš kitus gyventojus, jog manęs atvyko pasveikinti su muzika ir dainomis, o apie vyksiančią šventę niekas daugiau nieko neinformavo. Keletas žmonių buvo atėję, prisijungė prie linksmybių, bet ir viskas“, - sakė moteris.

O. Gudžiūnienė mūsų pamario krašte – labai laiminga. Ypač gyvendama Traksėdžiuose. „Čia visi tokie geri. Va, ir su kaimynais gerai sutariu, draugauju. Su bendruomenės pirmininke Eglute Paulauskiene labai draugauju. Štai gimus jos sūneliui, padovanojau savo siuvinėtus metrikus, - pasakojo Ona. –Matote, kiek pas mane ant sienų sukabinta paveikslų paveiksliukų. Tačiau greitai juos išdalinu. Kad tik Dievas duotų dar kuo ilgesnę galimybę matyti ir judėti, tai ko daugiau bereikėtų“.

Nepaisant ne kartą O. Gudžiūnienės akyse suspindusių ašarų – moteris veja šalin visus skausmus. Antrą kartą likusi našle, ji jaukiame bute liko viena. „Mano dukra su šeima gyvena Vokietijoje. Bet pasikalbame telefonu – jie, radę pigesnius bilietus, juos nuperka ir man tik paskambinę pasako, jog kraučiausi lagaminus. Sūnaus vaikai – Čikagoje. Su jais taip pat bendrauju telefonu, nes kompiuterio namie neturiu, ir negaliu bendrauti kaip šiais laikais įprasta“, - juokavo Ona.

Viešnagės O. Gudžiūnienės namuose metu tiek nuo jos, tiek nuo mūsų veidų nedingo šypsenos. Šiltas, malonus ir įdomus pokalbis prabėgo nepastebimai, o mums išvykstant Ona į kelionę įdėjo pačios keptų grybų ir atminčiai padovanojo linksmą, žalią varlę, pačios numegztą iš spalvotų siūlų. „Bus jums prisiminimas, jog lankėtės pas mane“, - atsisveikindama tarstelėjo moteris.

Šio pasakojimo pabaigoje - trumpa citata apie varles, ir tikimės, jog viskas, kas joje parašyta, išsipildys su kaupu: „Šis toli gražu ne visiems mielas gyvūnėlis jau daugelį metų įvairiose šalyse laikomas klestėjimo, turto, draugystės bei vaisingumo simboliu. Indėnai tikėjo, kad varlė atnešė žmonėms ugnį (manė, kad savo burnoje ji nešiojasi gabalėlį medienos). Pirmosios Australijos teritorijoje įsikūrusios gentys tikėjo, kad varlės prišaukia griaustinį ir lietų taip padėdamos augti derliui. Senovės Egipte vaisingumo ir naujos gyvybės deive buvo laikoma varlė Heqeta. Manoma, kad amuletas su varle padeda surasti gerų draugų ir tikrąją laimę.“

 


Foto galerija

Buvusios darbovietės kolegų vizitas Oninių proga iki ašarų sujaudino Onutę Gudžiūnienę. „Tai buvo netikėta ir tuo pačiu – labai malonu. Vaišinau kuo tik turėjau ir galėjau“, - šmaikštavo moteris.„Man labai nepatogu buvo prieš kaimelio žmones. Mane sveikino su muzika ir šokiais, o gyventojai nebuvo informuoti, jog vyks Oninių šventė“, - apgailestavo O. Gudžiūnienė.Ona Gudžiūnienė - tikra auksarankė. Namų sienos apkabinėtos jos siuvinėtais ir visaip kitaip kurtais paveikslais. „Kol dar akys mato, džiaugiuosi, jog galiu kurti grožį ir juo dalintis su kitais“, - džiaugėsi moteris.

Straipsnio komentarai

lina2015-08-07
Linkime daug sveikatos,ir daug tokiu dabu kuriu jaunimas gal nemegta.as radus laisva minute neriu,mezgu .siuvineju ir.t.t. Vokietija Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar perkate ekologiškus produktus?