Iš Konkurencijos tarybos „tyrimo“ – jokios naudos

2015-08-12, „Šilokarčemos“ informacija
agriland.ie nuotrauka
agriland.ie nuotrauka

Kaime vis rečiau begirdėti dainos - nebent išmokėjus socialines išmokas, ir tik patvoriuose

Situacija pieno sektoriuje vis sunkėja. Žalio pieno supirkimo kainos pasiekė protu nesuvokiamas žemumas. Perdirbėjai, nebeatlaikantys krizės ir embargo padarinių, pateikė prašymą ES Komisijai dėl lieso pieno miltelių intervencinių pirkimų. Ir štai pagaliau olimpinę ramybę nutraukė Konkurencijos taryba, liepos mėnesį pateikusi ilgai lauktą pranešimą apie pieno ir jo produktų sektoriaus rinkos tyrimą.

Išsamaus pieno sektoriaus tyrimo buvo laukta ilgai. Nepaisant trumpalaikio pagerėjimo 2013 metais, situacija pieno sektoriuje iš esmės negerėja jau daugelį metų. Ir Rusijos embargas tik užaštrino sektoriuje slypėjusias problemas, atvėrė negyjančias žaizdas.

Kaip atsitiko, jog vietoje to, kad, vadovaujantis teisinės valstybės principais, būtų užtikrinamos visų rinkos dalyvių teisės ir „vieta po saule“, realybėje nevaldomai įsikerojo galingųjų „pinigų maišų“ interesai ir teisybė, o juos kontroliuoti turinčios institucijos skėsčioja rankomis.

Ką galima artimiausiu metu skubiai padaryti, nuo ko reikia pradėti, kokius teisės aktus priimti, siekiant atkurti jėgų balansą pieno grandinėje – tokių atsakymų buvo tikėtasi ir neseniai Jonavoje vykusioje pieno gamintojų konferencijoje, ir iš prieš daugiau kaip pusmetį pradėto Konkurencijos tarybos tyrimo.

Konkurencijos taryba deklaravo, kad šiuo „tyrimu“ siekiama išsiaiškinti pieno sektoriuje esančias konkurencijos problemas, suteikti kuo daugiau informacijos apie sektoriaus veikimą rinkos dalyviams, rinką prižiūrintiems viešojo administravimo subjektams bei įstatymų leidėjams ir pateikti siūlymus dėl priemonių veiksmingai konkurencijai užtikrinti. Atrodytų, gražūs ir labai aktualūs siekiai, pasiūlysiantys galimus atsakymus į įvairiuose lygiuose nuolat vykstančiose diskusijose keliamą esminį klausimą dėl teisingesnio pridėtinės vertės paskirstymo maisto, bet, svarbiausia, pieno tiekimo grandinėje.

Ar Konkurencijos tarybai pavyko pasiekti užsibrėžtus tikslus šiame tikrai nemažos apimties „tyrime“?

Pasak Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktoriaus Jono Sviderskio, didelių abejonių sukelia pats tarybos pasirinktas tyrimo metodas - anketinė apklausa. Nejaugi Konkurencijos tarybai nepakako įstatymais suteiktų galių išsireikalauti iš rinkos dalyvių galbūt komercinę paslaptį sudarančios medžiagos ir pateikti kompetentingą jos analizę? Jeigu nepakako, reikėjo pakviesti į talką kitus.

Nors „tyrimu“ siekiama sudaryti įspūdį, kad atliktas reikšmingas darbas, sunku būtų pavadinti šį 80 puslapių kūrinį pieno rinkos tyrimu: beveik penktadalį jo (15 puslapių) sudaro literatūrinė dalis: pieno sektoriaus struktūros aptarimas, ES ir nacionalinių bei kitų teisės aktų apžvalga, supažindinimas su Žemės ūkio ministerijos ir kitų organizacijų veikla.

„Ar galima tikėtis, kad šis „tyrimas“ pakeis situaciją, jeigu bene svarbiausia jame transliuojama žinia – būtinybė pieno gamintojams padidinti disponuojamo pieno kiekį, buriantis į kooperatyvus ar kuriant gamintojų organizacijas. Ši „Pieno paketo“ priemonė nelengvai skinasi kelią visoje ES. Kita vertus, kai akcentuojamos problemos, apimančios vien tik žalio pieno gamybos ir pardavimo grandį, tačiau neliečiama nesąžininga praktika, mažinanti sektoriaus gyvybingumą, susijusi su perdirbimo (penkios didžiausios pieno perdirbimo įmonės perdirba apie 94 proc. viso perdirbamo pieno Lietuvoje) ir, svarbiausia, mažmeninės prekybos grandžių oligopolijų suvaldymo veiksmais, teigiamų permainų pieno sektoriuje tikėtis nereikia“, – teigė J. Sviderskis.

Apie kooperaciją kalbama nuo nepriklausomybės paskelbimo, bet yra taip, kaip yra. Gal ir bus pastatyta žemdirbių pieno perdirbimo įmonė, bet ir jos laukia sunkūs išbandymai. Valdžios institucijos, pradedant aukščiausiomis, jeigu jos jaučiasi savarankiškos ir atsakingos už šalies ateitį (kaip čia neprisiminti išmokų moduliacijos atvejo), turi suprasti, kad Lietuvos kaimas visais laikais buvo ir išlieka nacionalinio saugumo garantu, kad kaimo gyventojas, žemdirbys ar gyvulių augintojas ne tik sukuria ne vieną darbo vietą miestiečiui: vairuotojui, darbininkui, prekybininkui, bankininkui, bet ir išlaiko ilgametes tradicijas, saugo mūsų šaknis.

Pasak J. Sviderskio, esame vis dar žemdirbiškos kultūros šalis. Deja, kaime vis rečiau begirdėti dainuojamos dainos. Nebent išmokėjus socialines išmokas. Tik tos dainos nebeskardžios. Skamba tik patvoriuose.

 

 


Straipsnio komentarai

KAI IŠGIRDAU IR APŠALAU KAŽIN KIEK TIE KLASIU YRA BAIGE 2015-08-21
PONAI JUS ISIVAIZDUOJAT KA PASAKĖ BALTRAITIENĖ KAD MES PERDAUG GAUNAM UŽ PIENA IŠ PIENO SEKTORIAUS Komentaras patinka Komentaras nepatinka
tik ir ziuri kaip vanagai kadtik sau butu kokio pelno kad tik sau i kišene ikišt 2015-08-12
o nuokada valdininkai padejo zmogeliui ka gero ir kad zmogui butu kas naudos iš ukio ar bent iš pieno paskirties Komentaras patinka Komentaras nepatinka