Metų socialinė darbuotoja V. Murauskienė: „Mano darbas susijęs su psichologine įtampa”

2015-10-15, Lijana JAGINTAVIČIENĖ
Metų socialinė darbuotoja Virginija Murauskienė.
Metų socialinė darbuotoja Virginija Murauskienė.

Socialinis darbuotojas yra tarpininkas tarp visuomenės ir žmogaus. Tai žmonės, kurie būna šalia, kai prireikia ne tik fizinės, bet ir dvasinės pagalbos, kurie išklauso, paguodžia bei pataria. Jų pacientai ar klientai, sakykime kaip kam patinka, yra socialiai pažeidžiami, kartais jau gražų gyvenimo kelią nuėję, o kartais ir jaunesni žmonės, turintys vienokių ar kitokių sveikatos problemų. Socialinių darbuotojų veikla ir sunkus darbas jaučiamas visur, tačiau tik profesinės dienos išvakarėse apie tai kalbame. Tuomet išreiškiama didžiausia pagarba šios profesijos atstovams. Šiemet mūsų rajone „Metų socialine darbuotoja” tituluota Šilutės seniūnijos socialinė darbuotoja Virginija Murauskienė. Todėl kviečiame iš arčiau susipažinti su šia asmenybe, kuri savo darbe mato ne tik juodąją gyvenimo pusę.

 

- Trumpai papasakokite apie save.

 

- Nuo 16 metų įsidarbinau Šilutės vaikų sanatorijoje „Eglutė” kiemsarge. Vėliau perėjau dirbti ligoninės Mažylių skyriuje slaugytojos padėjėja. Čia dirbau apie 12 metų. Apie pusketvirtų metų teko dirbti lankomojoje tarnyboje, teikti paslaugas seneliams ir neįgaliems asmenims. Šiuo metu dirbu seniūnijos socialine darbuotoja su rizikos šeimomis.

- Ar tikėjotės tapti „Metų socialine darbuotoja“, ar to specialiai siekėte? Kaip į šį titulą reagavo šeima, draugai, kolegos?

- Nesitikėjau. Apie tai net negalvojau. Niekada nesistengiau šio titulo siekti. Kaip ir minėjau socialinių darbuotojų dieną, tokio įvertinimo yra nusipelniusių žymiai daugiau žmonių. Jie nuoširdžiai, pasiaukodami dirba socialinį darbą. Artimieji džiaugėsi, sveikino. 

- Socialinis darbuotojas – karys svetimų bėdų lauke?

- Taip, tai karys, sprendžiantis klientų socialines, psichologines, sveikatos, juridines, finansines ar kitas problemas.

- Kodėl pasirinkote socialinio darbuotojo kelią?

- Nesirinkau sąmoningai tokio kelio. Auginau sūnelį, bet teko į darbą grįžti ankščiau, nepasibaigus motinystės atostogoms.Nes kitaip būčiau neišsaugojusi savo darbo vietos. Tada nusprendžiau pradėti studijuoti ir įgyti išsilavinimą. Įvertinus mano šeimyninę ir finansinę padėtį, neakivaizdžiai buvo galima įgyti tik socialinio darbuotojo išsilavinimą. O toliau viskas savaime gavosi. Todėl šiuo metu dirbu socialine darbuotoja.    

- Kaip apibūdintumėte socialinį darbą, koks tai darbas? Kokią funkciją visuomenėje jis atlieka?

- Tai darbas su žmonėmis, reikalaujantis geležinės kantrybės, valios ir supratimo. Manau, kad jis atlieka vieną iš svarbiausių funkcijų socialinėje aplinkoje. Socialiniai darbuotojai ne tik padeda žmonėms socializuotis, bet ir keisti savo požiūrį į gyvenimą. 

- Koks socialinio darbo įvaizdis vyrauja?

- Tenka susidurti su žmonėmis, kurie galvoja, kad socialiniai darbuotojai privalo atlikti viską už tą žmogų, kuris turi problemų. Bet ar galima gyventi kito žmogaus gyvenimą? Deja, ne. Žmogus privalo išmokti pats gyventi ir išgyventi viską, ką siunčia likimas. Kai žmogus pradeda tai suvokti, tuomet klientas su socialiniu darbuotoju pradeda bendrauti kaip su specialistu.   

- Koks socialinio darbuotojo statusas šalyje? Kaip manote, ar gerbiama ši profesija?

- Socialinis darbuotojas dirba su žmonėmis, patiriančiais smurtą, skurdą, sergančiais priklausomybių ligomis, turinčiais proto ar fizinę negalią. Pasaulyje šiai profesijai skiriamas ypatingas dėmesys. Nes žmogui, turinčiam socialinių problemų, reikia daug duoti, o socializuotas žmogus gali pats kitiems žymiai daugiau duoti. Lietuvoje dar toks požiūris formuojasi. 

- Ar būtų įmanoma palyginti socialinio darbo profesijos statusą Lietuvoje ir užsienyje?

- Manau, kad per tam tikrą laikotarpį galėsime lygiuotis į užsienio valstybes socialinio darbo srityje. Teko pastebėti, kad jaunimui prieš pasirenkant šią profesiją yra suteikiama išsamesnė informacija apie šios specialybės pobūdį, įgimtų asmeninių savybių turėjimą, kurios šiame darbe padeda siekti pozityvių rezultatų. 

- Kokių charakterio savybių reikėtų studentui, kuris renkasi socialinio darbo studijų programą? Kokiam žmogui patartumėte nesirinkti šių studijų ir šios profesijos?

- Kaip ir minėjau ankščiau, žmogui pasirenkant šią specialybę yra svarbu suvokti apie įgimtas savo charakterio savybes. Toks darbuotojas turi pasižymėti altruizmu, atjauta, gebėjimu padėti kitam, nepalikti žmogaus vieno spręsti savo problemų, jo nevertinti, jei žmogus nesugeba keistis, vėl ir vėl jam suteikti vilčių, kad jis yra tas asmuo, galintis sau padėti. Nepatarčiau dirbti šio darbo tiems, kurie neteikia prioriteto doroviniams principams.   

- Ar jum patinka jūsų darbas?

- Meluočiau, jei sakyčiau, kad patinka. Mano darbas yra susijęs su psichologine įtampa. Sunku suvaldyti emocijas, kai nuo tėvų neadekvataus elgesio kenčia vaikai. Rizikos asmenys suvokia savo teises ir sugeba puikiai pasinaudoti savo galimybėmis, dėl kurių ne visada galima suteikti efektyvią pagalbą kenčiančiam vaikui. Bet, kai yra pasiekiama pozityvių rezultatų, pagalvoju, kad gal ir nebloga ši specialybė. Nes tai dar labiau sustiprina pasitikėjimą savimi, įgyjama daugiau praktikos, suvokimo apie rizikos asmenų gyvenimą. 

- Kokia jūsų darbo kasdienybė? Ar tikrai socialinis darbuotojas mato juodąją gyvenimo pusę?

- Darbo kasdienybė yra kupina staigmenų. Klientai kiekvieną dieną padaro ką nors neadekvataus. Kaip bebūtų sunku ar skaudu, visada stengiuosi nematyti juodosios gyvenimo pusės. Jei taip pavyksta, tai tų tamsių akimirkų pasitaiko žymiai mažiau. Matant žmogaus bejėgiškumą, negalima parodyti nusivylimo juo, nes tuomet darbas yra bevertis.  

- Ar niūrių nuotaikų netenka parsinešti į namus? Ką apie jūsų darbą mano šeima?

- Išmokau niūrias nuotaikas palikti darbe. Tik nuovargio nuslėpti nepavyksta. Šeima tai pastebi. Todėl dažnai skatina keisti šią specialybę.

- Ar tenka socialiniui darbuotojui išgyventi itin sudėtingas situacijas, kurių metų grėstų pavojus? Papasakokite, jei turėjote tokių situacijų, kas nutiko, kaip baigėsi?

- Kolegės ne kartą pasakojo apie jų išgyventas pavojingas situacijas. Tos žinios padeda apsisaugoti nuo panašių situacijų. Bet ne visada galima žinoti, kokios psichinės būsenos yra klientas tuo momentu ir kokia šiuo metu yra situacija jo namuose. Tik pradėjus dirbti, atėjau į vienus namus - tada dėl patirties stokos neįvertinau tinkamai situacijos. Bute buvo užtrauktos užuolaidos, tamsu, nebuvo galima įžvelgti klientų veido išraiškos. Tik pokalbio metu jautėsi, kad kinta balso intonacija. Tuo metu suskambo mno telefonas. Aš paėmiau telefoną į rankas ir išjungiau skambutį. Tuo pačiu momentu klientas priėjo arčiau manęs ir apšvietus telefono šviesai jo veidą, pamačiau juodus išsiplėtusius akių vyzdžius. Tada supratau, kad tuoj pat turiu išeiti, nes tėvai gali būti apsvaigę nuo narkotikų. Aš pasakiau, kad labai svarbus skambutis, į kurį reikia man atsiliepti. Atsisveikinau ir skuodžiau pro duris kaip zuikis. 

Kitas kartas yra buvęs toks, kad moteris dėl narkotikų ir alkoholio poveikio grasino iššokti pro langą. Tuo momentu aš stovėjau tarpdury ir išsigandusi nežinojau, ką daryti ar sakyti. Tačiau klientė sugalvojo išbėgti pro duris. Spontaniškai sugriebiau ją už rankų ir neišleidau. Jaučiau, kaip per venas pulsavo kraujas, kokie įsitempę raumenys. Jautėsi didele jėga užplūdęs adrenalinas. Iki šiol nesuvokiu, kaip man pavyko ją nuraminti. Moteris teigė, kad nesitikėjo pasipriešinimo. Todėl atsisėdo, pradėjo verkti, kalbėti apie viską.

Manau, kad elgiausi spontaniškai. Dabar suvokiu, kad nuo pat pirmos akimirkos, patekus į kliento aplinką, reikia įvertinti situaciją ir planuoti savo elgesį, kalbėjimą ir pan. 

- Ar tiesa, kad socialinis darbuotojas dažnai tampa vaikui mama ir tėčiu. Papasakokite išsamiau apie tai.

- Socialinis darbuotojas vaiko širdyje niekada neatstos tikrųjų tėvų. Bet jis, padėdamas vaikui, gali perimti tėvų funkcijas. Tapti patikimu žmogumi, galinčiu padėti svajoti, fantazuoti, išklausyti jo norus, paguosti, priglausti ar suteikti realią pagalbą, nes pasitikėdmas vaikas nebijo pasisakyti, dėl ko kenčia ar patirią smurtą. Žinant vaiko emocinę ir dvasinę būseną, galima suvokti realų tėvų elgesį, kai nėra šalia socialinio darbuotojo.

- O jūsų vaikai nenorėtų eiti mamos keliu?

- Vyresnėlis - tikrai ne. O mažylis dar tik susipažįsta su gyvenimo sunkumais.

- Ko palinkėsite sau, kolegoms?

- Valios, kantrybės, gebėjimo išlaukti ir tinkamai įvertinti kiekvieną klientą.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar jums patinka rugpjūčio orai?