Ilgamečių gyvenimas - stribų sutrypti likimai, vargai ir džiaugsmai

2015-10-29, Lijana JAGINTAVIČIENĖ
Senelių globos namų direktorė L. Giedraitienė sveikino savo globotinę J. Dervinckaię.
Senelių globos namų direktorė L. Giedraitienė sveikino savo globotinę J. Dervinckaię.

Antradienį rajono valdžia pagerbė net tris  ilgametes. Joms gėlių ir gražiausių linkėjimų puokštes įteikė Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis bei Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis. Visus sudomino garbių ponių gyvenimo istorijos. Jos labai margos – ne vienos iš jų gyvenimus sugriovė stribai, ne vienai teko ir varganos duonos kąsnį praryti. Apie pašnekovių atradimus bei praradimus dalinamės ir su jumis, mieli skaitytojai.

Niekada nesibaria

uknaičių seniūnijoje aplankytos dvi jubiliatės. Jas atskubėjo sveikinti ir Juknaičių seniūnas Alfredas Gaubys bei socialinio darbo organizatorė Vita Gečienė. Moterims linkėta sveikatos, stiprybės ir ilgų gyvenimo metų.

Juknaitiškė Magdelena Drukteinienė spalio 5 dieną atšventusi 90-ąjį gimtadienį. Ji gimusi Skuodo rajone. Augo gausioje šeimoje. Be jos dar buvo trys sesės ir du broliai. Dar esant jai mažai, tėvai atvyko gyventi į šalia Pašyšių esantį Drumšilių kaimą. Pašyšiuose  sutiko savo gyvenimo draugą Juozą, kris dirbo tuomečiame tarybiniame ūkyje. Ir pati ten pat darbavosi. Vestuves atšoko būdama 21-erių metų. Po jų apsigyveno Juknaičių kaime, Alkos gatvėje, kur gyvena iki šiol. Gyveno neturtingai, bet daug dirbo. Turėjo ir savo karvę, ir daržus. Net braškes augino. Savo tris dukras Vandą, Nijolę ir Angelę visada prie darbo lenkė.

„Iš mamos išmokome darboholikėmis būti, ji niekada nesėdėjo rankų sudėjusi. Su mama visada gerai sutarėme“, - džiaugėsi dukterys Vanda Pankevičienė ir Nijolė Jurkienė.

M. Drukteinienės vyras tragiškai žuvo darbe, todėl dukteris ji viena augino ir daugiau neištekėjo. Pablogėjus juknaitiškės sveikatai pas ją su šeima atsikraustė gyventi duktė N. Jurkienė. Anot jos, net jos vyras Jonas, mamos žentas, nėra su uošviene susibaręs, nes jos gimdytoja - tikrai labai geras žmogus. „Mūsų mama visą save skyrė tik vaikams ir darbui. Nesuprantame, kaip galima bartis“, -  tęsė Rukų kaime gyvenanti V. Pankevičienė.

Jubiliatė nebeturi nė vieno brolio ar sesers gyvų. Bet yra turtinga senolė – turi 6 anūkus ir tiek pat proanūkių. Moteris nevaikšto, tačiau kasdien mėgsta vežimėliu po namus pasisukinėti, pro langą žiūrėti, valgyti sriubas. Visada su malonumu smaguriauja blynelius, jų niekada neatsisako.

Stribai nužudė brangiausius žmones

Leokadija Daukšienė spalio 21 dieną atšventė 95-ąjį jubiliejų. Smulkutė moteris per savo gyvenimą iškentė itin daug skausmo ir vargo. Gimė Juškaičių kaime. Būdama 2 metų liko be mamos. Todėl ją augino vienas tėtis. Turėjo ir dvi seses, kurios buvo ne vieną dešimtį už ją vyresnės.

Ištekėjo L. Daukšienė prieš karą. Gyveno prie miško. Tačiau neilgai džiaugėsi savo šeimyniniu gyvenimu. Po karo susilaukė dukters. Tačiau vieną dieną jų gyvenimus sugriovė stribai. Buvo laikas, kada kaimynai vienas kitą skundė, visi bijojo, net meluodavo, kad tik jų jie neliestų. Kartą jos vyras kasė bulves ir staiga kieme pasirodė stribas su ginklu. Šis išsigandęs pasileido bėgti miško link, bet jį staiga pakirto nelaukto svečio kulka. Šeimos galva mirė. Negana to netrukus kitas stribas vėl pabeldė į namų duris, o įėjęs į namus įrėmė šautuvo vamzdį į moters glėbyje laikytą kelių mėnesių mergaitę ir murmėjo jai nesuprantama rusų kalba kažkokius žodžius. Tuomet L. Daukšienė labai išsigando ir net pati nepajuto, kaip su dukra iššoko pro langą. Pabėgti pavyko, tačiau likimas buvo negailestingas. Vienintelis jos gyvenimo džiaugsmas - dukra peršalo, sunkiai susirgo. Netrukus užgeso ir jos gyvybė.

Toliau ji nešė sunkų gyvenimo kryželį, kuris buvo itin sunkus. Gyveno skurdžiai. Eidavo tai pas vieną seserį, tai pas kitą, kurioms padėdavo ūkio darbus dirbt, vaikus saugoti.

Laikas bėgo. Ištekėjo dar kartą, susilaukė sūnaus. Gyveno Vorusnėje. Tačiau palaidojo ir antrą vyrą. Vėliau gyveno su sūnaus šeima, tačiau šiai iširus moteris susirinko daiktus ir išėjo gyventi pas giminaitę į Pašyšių kaimą. Neištvėrė ji tada sūnaus „linksmo“ gyvenimo – besaikio stiklelio kilnojimo.

Mažutė, smulkutė, iškentusi didžiausius gyvenimo išbandymus Leokadija rado paguodą ir prieglobstį dukterėčios Zosės Agintienės namuose. Šiandien ji turi ramybę, šiltus namus. Giminaitė sakė, kad iki šiol dėl išgyvento skausmo kartais ašarą nubraukia. Dažnai močiutė ir padainuoja. Giminės sakė, kad daina ją lydėjo visą gyvenimą.

Mylimąjį prarado vestuvių išvakarėse

Itin linksmą senolę Jadvygą Dervinskaitę sutikome Žemaičių Naumiesčio seniūnijos Pašusčių kaime įkurtuose senjorų globos namuose „Senjorų Eldoradas“.  Čia ji gyvena jau keletą metų. Šiemet, spalio 16 d., sutiko ji 90-ąjį jubiliejų. Ją jau sveikino kolektyvas ir kiti ten pat gyvenantys senoliai. Už tai juos visus senolė vaišino savo rankomis darytu pyragu „Tinginiu“.

Moteris gimė Amerikoje, Pitsburge. Dar mažytė su mama grįžo į Lietuvą. Tėtis negalėto to padaryti, nes tuomet sirgo ir gulėjo ligoninėje. Vis moterys žadėjo grįžti į Ameriką, tačiau taip to padaryti ir nepavyko.

„Tėvai norėjo, kad mokyčiausi. Nenorėjau mokytis rusų mokykloje“, - dėstė daug metų pragyvenusi Rusnėje J. Dervinskaitė. Baigusi mokslus ji įsidarbino tuometėje Rusnės vidurinėje mokykloje, dėstė fizinį lavinimą. Turėjo sesę bei brolį. Tačiau sesė mirė, o brolis gyveno Amerikoje, kur buvo gana žinomas lakūnas. Jis vis planavo grįžti į Lietuvą, mat sesei jis buvo brangus žmogus, kuris atstojo ne tik brolį, bet ir tėvą. Likus keliems mėnesiams iki grįžti suplanuotos datos lakūnas žuvo. Taip ir nebegrįžo į savo tėvynę, o sesuo nebepamatė savo brolio.

Paklausus apie tai, ar ji turėjo gyvenimo draugą, moteris pravirko. „Ruošiausi tekėti. Vestuvių išvakarėse partizanai mano brangiausiąjį Joną iš Šilutės nušovė. Jis mirė. Niekas man neberūpėjo. Paskui mama susirgo. Todėl visą save paaukojau jai ir darbui“, - dėstė senolė.

Gyveno ji netoli Nemuno. Todėl pati ir valtimi, ir baidare pasiplaukiodavo. Nereikėjo jai kompanijos. Dažnai ir į žvejybą susiruošdavo. Žvejojo savo rankomis padaryta meškere. Nepatiko jai tik sliekus ant kabliuko mauti, mat gaila jų būdavo. Kartą net kilogramą sveriančią lydeką sugavo.

„Man labai patinka Rusnė. Ji labai graži. Nuostabi jos gamta“, - vis priminė pašnekovė. Ji ir senelių namuose vasarą savo darželį tvarko, kuriame žydi rožės.

Ja dabar rūpinasi tik vienintelis giminaitis, kuris atsirado prieš keletą metų. Tai dukterėčios sūnus, kuris gyvena Vilniuje. „Senjorų Eldorade“ moteris sutiko ir savo naują simpatiją Petrą, kuris jai dabar labai svarbus žmogus.

Žinome, kad jubiliatė buvo ir Rusnės seniūnės Dalios Drobnienės mokytoja. Paklausėme jos, kokia ji buvo. „Jos pamokose visada buvo tvarka, visi turėjome vilkėti sportines aprangas. Visi labai noriai eidavome į jos pamokas“, - prisiminė Rusnės šeimininkė. Ji teigė, kad pedagogė ir pati buvo labai pasitempusi – judri, visada pati parodydavo kaip atlikti įvairius pratimus. „Tai tikrieji mokytojai iš didžiosios raidės. Liežuvis neapsiverčia jos pavadinti vardu ar pavarde, o pamačius norisi net nusilenkti prieš ją“, - savo prisiminimais apie pedagogę dalijosi seniūnė.

Senolė sportiška ir šiandien. Judri, neaukšto ūgio moteris lyg vijurkas – nors vaikšto įsikibusi į specialią vaikštynę, ji nepamiršta sportuoti – įsikibusi į jos rankenas lengvai save kilnojo. Tai nustebino ir valdžios vyrus.


Foto galerija

Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!