Ar teiginys „Šilutiškiai spaus savo pieno supirkėjus“ turi kokios nors logikos?

Norai yra gražūs

Į „Šilokarčemos“ redakciją kreipęsis vienas pamario krašto ūkininkas prašė žurnalistų pasidomėti, kokiu tikslu neseniai buvo įkurta Šilutės rajono pieno gamintojų asociacija. Ūkininkas sakė nesuprantantis, kam reikalinga tokia asociacija Šilutėje, jei jau daugelį metų šalyje veikia Lietuvos pieno gamintojų asociacija (LPGA). Ūkininko manymu, tai kvepia politika, nes kažkas už nuopelnus gali tikėtis būti išrinktas Savivaldybės tarybos nariu...

Iš tikrųjų, internetiniame žurnale „Mano ūkis“ lapkričio 9-ąją buvo paskelbta informacija apie tai, kad pamario krašto pieno gamintojai nesiruošia pasyviai stebėti, kaip ministerijų ir organizacijų atstovai ieško kompromiso su perdirbėjais. Prieš keletą savaičių Šilutėje įkurta pieno gamintojų asociacija ketina pati užsiimti derybomis ir ieškoti konstruktyvaus dialogo su rajone pieną superkančiomis bendrovėmis.

„Mano ūkis“ rašo, kad Šilutės rajono pieno gamintojų asociacijos planuose - ne piketai ar protestai prieš perdirbėjus, o bendradarbiavimas siekiant abipusio rezultato. Daugiau nei 40 ūkininkų vienijanti organizacija pradėjo analizuoti situaciją vietos rinkoje ir rinkti duomenis apie rajone pieną superkančius supirkėjus, kad prie derybų stalo galėtų pateikti svarius argumentus ir pasiūlymus.

Asociacijos narių pastebėjimu, vienas didžiausių trūkumų yra tai, kad pieno perdirbėjai nepasiskirsto aptarnavimo zonų. „Tarkime, „Rokiškio pienas“ važiuoja į Šilutę, o „Žemaitijos pienas“ - į Rokiškį. Jei susitartų tarpusavyje, pasiskirstytų zonomis, pieno kaštai būtų mažesni. Tada automatiškai už superkamą pieną galėtų brangiau mums, gamintojams, mokėti“, - sakė Juknaičių seniūnaitis, pienininkystės ūkio savininkas Petras Tamavičius.

O jo sutuoktinė Juzefa Tamavičienė, buvusi Katyčių seniūnė, steigiamojo susirinkimo metu išrinkta Šilutės rajono pieno gamintojų asociacijos pirmininke, teigia: „Mūsų tikslas dabar susiburti, susijungti ir žiūrėti, analizuoti, kaip čia iš tikrųjų viskas vyksta. Turime viską žinoti vieni apie kitus, išsiaiškinti, koks ūkininkas kokiam perdirbėjui stato pieną, kiek kam moka, kokios sąlygos ir t. t. Žinodami šiuos duomenis, kviesime perdirbėjus prie derybų stalo. Kolektyviai apginti savo interesus rajono ūkininkams bus lengviau nei pavieniui“.

„Gali tik raštą parašyti“

Ar tokios J. Tamavičienės mintys - susiburti, susijungti ir žiūrėti, analizuoti, kaip čia iš tikrųjų viskas vyksta – turi kokios nors prasmės, ar tokia šilutiškių asociacijos veikla duos naudos pieno gamintojams? Apie tai „Šilokarčemos“ žurnalistas kalbėjosi su Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininku J. Vilioniu.

„Jeigu Šilutės rajono pieno gamintojų asociacija netaps LPGA nare ir nemokės nario mokesčio, mes jai jokios informacijos neteiksime ir už ją neatstovausime, - kalbėjo J. Vilionis. – Mūsų asociacijos taryba ir jų taryba turi susitikti, suderinti, kokiais klausimais bus dirbama, ar mūsų taryba sutiks su šilutiškių asociacijos įstatais, ar ne... Girdėjote, Vilniuje ir Raudondvaryje kažkokios žemdirbių asociacijos rengė streikus, piketus, o kokia iš to nauda? Jokios naudos... Pasakyti, kad aš noriu būti Tarybos nariu, meru ar Seimo nariu, nieko nereiškia. Reikia atstovauti žmonių interesams, jeigu jie tai patiki. Mano nuomone, nereikia tokių asociacijų – jeigu jie sėdės ir kalbės, kad reikia, bei svarstys, tai patiems ūkininkams atsibos. Mūsų asociacija yra Žemės ūkio rūmų narė, gal šilutiškių asociacija irgi galės užsiregistruoti. Bet kokia šilutiškiams nauda – ar jie savo norus reikš, ar važiuos į Vilnių kalbėtis, ar kels kokius nors reikalavimus? Ką jie pasieks? Tik šnekėti, kad aš noriu, nepakanka. Reikia dirbti. Gal J. Tamavičienė nori patekti į Šilutės rajono savivaldybės tarybą? Nežinau, man ji to nesakė“.

J. Vilionis taip pat teigė, kad LPGA atstovauja visiem Lietuvos pieno gamintojam, yra tarptautinės organizacijos - Pieno tarybos – nare. LPGA nariai važiavo į Briuselį, rengė piketus. „Aš šilutiškiams jau sakiau – mes turime būti kartu, susijungti, - tęsė pokalbį J. Vilionis. – Pasakyti, kad aš kažko noriu, maža. LPGA kartu su kooperatyvais turi apie 6-7 tūkstančius narių, šilutiškių asociacija – tik apie keturias dešimtis. Šilutiškių asociacija nieko negali, žinoma, gali tik raštą parašyti. Yra problemų, pavyzdžiui, Rusnėje, kad ten kažkas kažkam žemės gabaliuko nedavė – koks nors klerkas gal ir atrašys. Bet kas iš tokio rašymo? Parašys raštą, gaus atsakymą – na ir kas?“.

LPGA tarybos pirmininko J. Vilionio teigimu, Šilutė vienintelis šalyje rajonas, kuriame įkurta pieno gamintojų asociacija. Kituose rajonuose yra tik LPGA skyriai.

„Pastaruoju metu labai mažėja karvių, parduoda tie žmonės, kurie turi iki 5, 10 ar 15 karvių, - sakė J. Vilionis. - Jas lenkai išsiveža į savo šalį, nes jiems reikia karvių. Statistikos duomenimis, vien spalio mėnesį Lietuvoje buvo išregistruota apie 5 tūkstančiai karvių. Neseniai dalyvavau Pieno tarybos posėdyje, kuris vyko Milane. Atsistoja norvegas ir sako, kad jis už kilogramą pieno gauna 56 euro centus, šveicaras – 53, suomis – 39... Aš pasakiau, kad Lietuvoje mokama po 17-19, o kitiems - tik 7 euro centai, tai jie nesupranta tokio dalyko, sako – tai nesąmonė. Matote, mes mažiausią kainą gauname Europos Sąjungoje, o gal ir visame pasaulyje, ir mažiausią išmoką“.

J. Vilionis stebėjosi tokiu šilutiškių sumanymu įkurti savo asociaciją: „Tad jeigu šilutiškių asociacijos pirmininkė dirbs savo rajono pieno gamintojų naudai, jei reikės važinėti į Vilnių. O jeigu tik raštelį parašys, tai ir gaus atsakymą. Ateis vieną kartą į susirinkimą, pasakys – aš parašiau raštą, gavau tokį atsakymą. Na ir kas iš to? Reikia bendrauti ir su Seimo Kaimo reikalų komitetu, ir su Žemės ūkio ministerija, reikia žinoti, ką ten pasakyti“.