Vainuto festivalis „Kai kaimynai sueina“ – jau trečią kartą

2015-12-06, Stasys BIELSKIS

Seniūnas Vitalijus Mockus žinojo, ką reiškia posakis „Eiti obuoliauti“? „Tai – eiti pas mergas“, - atsakė jis.

Šeštadienį Vainute vyko jau trečiasis etninės kultūros festivalis „Kai kaimynai sueina“. Šį kartą linksmintis suėjo kaimynai, dalyvaujantys folkloro ansambliuose „Vainuta“, „Verdainė“ (Šilutė), „Kvėitys“ (Gargždų sen., Klaipėdos r.) ir Latvijos folkloro kolektyvas iš Rucavos (Liepojos r.).

Renginio vedėja Bikavėnų senųjų kaimo tradicijų kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė Nijolė Stanelienė kalbėjo:

„Obelis nuo seno – kaimynystės, bendrystės, jaunystės simbolis. Mergelė po žydinčia obelimi svajonių ir savo išrinktojo laukė, kaimynas su kaimynu susėdę kartais alų gurkšnojo, kartais rūpesčius rokavo... O kaip skambėdavo anksčiau dainos, jeigu viename kaime po obelimi susėdus suskambėdavo daina plačiai, galingai, tai kitas kaimas tikrai atitardavo šitai dainai. Ir skambėdavo ne viename kaime, o dviejuose, trijuose kaimuose. Daina jungia žmones, kaip ir jungia obelis, jungia daina, jungia obuolys. Šiandien mes turime kiekvienas savo obuolių ir jau nebemokame jais džiaugtis. Tos mūsų močiutės ir senoliai, kurie jas sodino, augino ir didžiavosi sodais, dar šiandien mums augina, subrandina obuoliuką.

Tais laikais, kada mūsų senoliai, mūsų tėveliai vaikščiojo po sodus, mūsų jaunoji karta irgi mokėjome džiaugtis obuoliais, nes jų niekada nebuvo tiek daug. Na, o žiemą obuolys buvo pati didžiausia vertybė. Pasakysiu čia esantiems vyresnio amžiaus žmonėms – prisiminkime, jeigu turėdavome obuoliuką užrišti ant kalėdinės eglutės, kokį kalėdinį džiaugsmą jis teikė...

Šiandien pridėjome į šiuos krepšelius obuolių, kad galėtume ne tik jais pasidalinti, bet ir prisiminti mūsų vaikystę. O kadangi susirinko folkloro atstovai, aš kalbėsiu apie kitą turtą – apie mūsų tautos turtą, kurį iš lūpų į lūpas nešame, kurį daliname. Pavasarį pradedame brandinti šitą savo vaisių, auginame, puoselėjame dainuojame ir galų gale susidainavę išvežiojame, išdaliname po šventes... Dalinkimės šiandien mūsų tautos turtais – dainomis, šokiais, ir pabendraukime vieni su kitais“.

Folkloro kolektyvo „Vainuta“ vadovė Loreta Mieliulytė džiaugėsi, kad į šį festivalį atvyko ne tik atlikėjai iš Mažosios Lietuvos bei Klaipėdos rajono, bet ir iš Latvijos, su kuriais susipažino šiais metais dalyvaudami Žvejų šventėje prie Papės kopų (netoli Rucavos). „Obuolys yra mūsų draugystės, vaisingumo simbolis, todėl mes džiaugiamės turėdami tokius kaimynus, gerus draugus. Kai yra bėda, jie visada ateina, kai yra laimė – irgi ateina“, - džiaugėsi L. Mieliulytė.

O kai renginio vedėja N. Stanelienė Vainuto seniūno Vitalijaus Mockaus paklausė, ar jis žino, ką reiškia posakis: „Eiti obuoliauti“, šis iškart atsakė: „Eiti pas mergas“.Tada N. Stanelienė pasidomėjo, ar prieš eidamas obuoliauti seniūnas dar nori kažką pasakyti. „Obuoliauti aš nebegaliu eiti, nes šeimos statusas to jau nebeleidžia. Pirmiausia noriu pasveikinti svečius, atvažiavusius iš tolimos ir artimos draugiškos šalies Latvijos – labdien“, - kalbėjo V. Mockus, nepamiršdamas palinkėti tiems, kas dar gali, sėkmingo obuoliavimo.

Pačių mažiausių folkloro kolektyvų dalyvių N. Stanelienė prašė atspėti, kiek metų turi seniausia obelis Lietuvoje. Vaikai, truputį paspėlioję, ištarė teisingą atsakymą: „Tris šimtus penkiasdešimt metų“. N. Stanelienė patikslino, kad tokia obelis yra netoli Kauno, šalia Tado Ivanausko sodo. Obelis tokia stora, kad ją apkabinti gali tik trys vyrai.

N. Stanelienė pateikė klausimą ir Vainuto bendruomenės pirmininkei Laimai Barakauskienei: „Jūsų vaikystės obuoliai – kokie skaniausi būdavo?“. „Saldiniai“, - atsakė L. Barakauskienė. O paprašyta prisiminti, kokių dar žinių obelų veislių iš mamytės, močiutės sodo, prisiminė dar tik „alyvinius“ ir „antaninius“.

L. Barkauskienė džiaugėsi ir L. Mieliulytės darbštumu: „Atrodo, visai neseniai susibūrė kolektyvas „Vainuta“, greitai nebeišsitekęs savame miestelyje. Taip atsirado kaimynai, o kad iš kaimyninių rajonų peraugo į kaimynines valstybes, tai ko čia bereikia tikėtis. Tada beliks su kaimyniniais žemynais draugauti. Smagu, kad šis renginys yra toks gražus, jog čia tiek daug žmonių – juk sakoma, kad nieko nėra geriau turėti, kaip gerą kaimyną“.

Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro direktorė Marytė Matevičienė sakė, kad Vainutas nebūtų toks garsus, jeigu ne L. Mieliulytė.

Padėkota vainutiškių kaimynui natkiškiečiui geradariui Tadui Girčiui, kuris šiam renginiui padovanojo keturias obelaites. Dvi obelaites tą dieną šalia Vainuto bendruomenės namų pasodino Latvijos folkloro ansamblio vadovė Stasė Skudukė, kitas dvi, kurių viena žydės baltai, kita rausvai, latviai išsivežė į Rucavą.

Ne vieną valandą tądien Vainuto bendruomenės namų salėje aidėjo gražios dainos, trankūs šokiai, skambi muzika – visiems buvo labai linksma. Festivaliui baigiantis seniūnas V. Mockus folkloro kolektyvų vadovams įteikė padėkas ir po firminį suvenyrą – kavos puodelį su Vainuto herbu.


Foto galerija

Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar reikėtų dar padidinti alkoholio ir cigarečių kainas?