Šventinį persivalgymą skatina meilės išalkusios šeimininkės

2015-12-25, MITYBOS ABC, lrytas.lt
lrytas.lt nuotrauka
lrytas.lt nuotrauka

Atsargiai! Tuoj prie jūsų prieis šeimininkėlė. Ji nepasidomės, kaip gyvenate. Nepapasakos juokingos istorijos. Jos talentas – įsiūlyti silkę ir tris pyragus. Nesvarbu, kad skrandis jau plyšta nuo kalėdinių vaišių – šeimininkėlė neduos ramybės, kol nesukimšite trijų vakarienių. O kur dar desertas – tortas su riebiu šokoladiniu kremu!

Psichologę Genovaitę Petronienę švenčių tradicijos stebina. Kasdienybėje daugybė žmonių stengiasi riboti cukraus ir riebalų kiekį, vengia maisto priedų ir pusfabrikačių. Tačiau šventinį stalą nukrauname taukuotais kepsniais ir majonezu pagardintomis mišrainėmis. „Kodėl nepaskelbiame blogo maisto blogu maistu ir neišbraukiame jo iš šventinio meniu?“, – psichologė ragina šeimininkes dovanoti artimiesiems sveikas vaišes.

Interviu su G. Petroniene – apie tai, kaip per šventes nepersivalgyti.

– Kodėl žmonės per šventes nemoka atsipalaiduoti kitaip, negu valgydami?

– Išties daugelis žmonių negali atsipalaiduoti ir dėl to vakarais arba alutį siurbčioja, arba ką nors kramto. Šis įprotis ateina iš kūdikystės laikų ir oralinės vystymosi stadijos – juk kūdikis atsipalaiduoja, pačiulpęs mamos pieno. Gavęs pieno ir meilės jis nurimsta.

Jeigu tada, kai patiriame stresą, ateitų artimas žmogus, apsikabintų, paglostytų, pasakytų gerą žodį, suvalgytume daug mažiau. Mes visi trokštume pasijausti mylimi. O kai to nepakanka, patys save užpildome maistu – tarsi taip save pamylime. Kai žmonės valgo kartu, jie suvalgo mažiau negu valgydami po vieną. Žinoma, jei jų geri santykiai.

„Per šventes vis tiek neišeis maitintis sveikai. Todėl geriau jau naudoti kokią nors paprastą strategiją“, – patarė G.Petronienė.

– Tačiau nors prie švenčių stalo pagaliau susitinka visa šeima, santykiai nebūtinai yra geri.

– Taip, geriausiu atveju prie švenčių stalo rasime šiek tiek įtemptus santykius, jeigu ne visai prastus. Ir tuose įtemptuose santykiuose norisi įtampą numalšinti maistu. Žmonės valgo, kad nejaustų nemalonių emocijų.

Šeimos susitikimas prie švenčių stalo – kažkiek primena grupinę psichoterapiją. Susėdusioje bendrauti grupėje savaime išlenda turimos santykių problemos. Tarkim, šeimoje mama gerai sutaria su dukra ir žentu, o su marčia jau pykstasi. Gyvenime šios moterys gali mandagiai išvengti nemalonių susitikimų, tačiau prie stalo visi kartu sėdi keturias, penkias ar net šešias valandas. Kaip džiaugtis švente, jei šalia sėdi žmogus, kuris tau „ kelia alergiją“?

Taip savaime išlenda visa nemeilė. Būtų puiku, jeigu žmonės gebėtų sąmoningiau apgalvoti šventės scenarijų. Net jei jie nėra tikintys, galėtų paskaityti tekstą iš Biblijos, aptarti. Ar bent papasakoti vieni su kitais, kokie buvo metai ir kokių norisi ateityje. Tada nebūtų kada sėdėti ir pykti.

– Net jeigu būtų nuobodu ar dirbtina, tai būtų geriau negu slepiamas nepasitenkinimas?

– Taip. Aptariant iš anksto sugalvotas temas emocijos aplink vis tiek jaustųsi, bet neišvirstų tiesmukišku pavidalu ir nebūtų slogios tylos.

Juk apie ką dažniausiai kalbama užstalėje? Dažniausiai vienas ar keli žmonės leidžia sau postringauti apie politiką, apie šunelį, apie kaimyną. Ką nors, kas kitiems greičiausiai neįdomu. Visi kiti tuomet nuobodžiauja ir kemša.

Visi žino – jei prisikimši skrandį, nusiraminsi ir apsnūsi. Nemalonus, slegiantis tas apsnūdimas, bet įtampos nebejauti, esi kaip išgėręs raminančiųjų tabletę. Dažnai dar bandoma užgerti tą bendro susitikimo nemalonumą. Moterys paprastai alkoholio vartoja mažiau, todėl jos gausiai užvalgo.

– O ką pasakytumėte apie šeimininkėles, kurios laksto aplink svečius ir siūlo jiems tai salotėlių, tai kumpiuko, tai mišrainytės? Ar nesibaigiantys siūlymai taip pat yra streso išraiška?

– Kodėl jos taip įkyriai siūlo? Dažniausiai iš nerimo. Jos nerimauja, ar pasirodė pakankamai geros šeimininkės. Moteriškei, kuri visus metus buvo pilka ir jos niekas nematė, staiga atsiranda proga sublizgėti. Dabar ji – vakarėlio vinis, pati geriausia šeimininkė. Kitos šeimininkės bijo, kad išlepinti, įpratę prie daugiamečio aptarnavimo, svečiai supyks.

Dauguma šeimininkių net nesusimąsto, kaip bendrauti. Jos nepasidomi, kaip svečiai gyvena, neužduoda įdomesnio klausimo, nepasako svarbesnės minties. Jei pasistengtų, jos tai galėtų padaryti. Bet kai taip laksto, tokios mintys net į galvą neateina. Užtat jos moka tau įgrūsti silkę ir tris pyragus.

Būna ir mazochistinių šeimininkėlių. Tokių, kurios skundžiasi: „Va, kiek aš dėl jūsų paaukojau. Kaip nuo kojų nusivariau, o jūs man ką? Kur jūsų meilė?“ Kitą dieną jos vaikščios skaudančia galva ir niūriu veidu.. Tada visi apie turės jos gailėti.

– Būna, kad vakarienei pasibaigus, šeimininkė pareiškia: „Tiek mažai suvalgėt, turbūt buvo neskanu“. Taip ji tarsi prašo pasakyti, kad buvo labai skanu.

– Tokiais atvejais, kad alkana meilės ir įvertinimo šeimininkė aprimtų, svečiai turi užmokėti savo savijauta.

Man įdomu – kodėl per šventes tiek daug nesveiko maisto? Juk kasdienybėje daugybė žmonių stengiasi riboti cukraus ir riebalų kiekį, vengia maisto priedų ir pusfabrikačių. Tačiau per šventes taukuose plaukioja riebios žuvys, o mišrainės ruošiamos su majonezu. O kur dar pyragai ir pyragėliai – su sviestu, šokoladu, kremais.

– Gal tai, kas nesveika, yra skanu?

– Yra ištirta, kad kuo labiau žmogus pavargęs, tuo labiau jis nori nesveiko maisto. Jeigu galima rinktis tarp sveikų ir nesveikų produktų, jis pasirenka pačius nesveikiausius.

Tai labai susiję su Kalėdų laiku, kai žmonės stengiasi užbaigti metų darbus ir dar laksto po parduotuves, ieškodami dovanų. Ko gero, labiausiai pavargę žmonės būna tada, kai sėda prie Kūčių stalo.

Tačiau juk neapsivalgys šeima nesveiku maistu, jeigu jo ant stalo nebus. Jeigu nori padovanoti namiškiams kažką tikrai gero, tai kodėl dovanoji jiems nesveiką maistą? Ar linki jiems bloga? Šeimininkė turėtų paklausti savęs, ar jos maistas tikrai yra dovana valgančiųjų sveikatai.

Kaip tik per šventes yra puiki proga pagalvoti, kaip gaminti sveikai ir skaniai. Gal parlėkusi iš darbo vakare nieko daugiau sveiko nesugebėsiu pasigaminti, kaip tik susitarkuoti morką. Tačiau švenčių proga galiu iš tų pačių morkų paruošti ką nors, kas bus tikrai skanu.

– Tačiau tai reikštų sulaužyti šeimos tradiciją, kai metai iš metų valgo tą pačią silkę su baravykais, baltą mišrainę ir keptą vištą. Kaip eksperimentuoti saugiai?

– Tiesa, kad vyresnio amžiaus moterys bijo pagaminti neskaniai. Nauji patiekalai gali ir nepavykti, todėl jos gamina tai, ką anksčiau daug kartų gamino ir svečiai gyrė. Jos mąsto, kad jei jau svečiai patiekalus gyrė, tai jie norės juos skanauti dar kartą. Taip ir nutinka, kad dešimtį metų iš eilės kepama „firminė“ višta.

Puiku, kad inteligentiškesni žmonės ir jaunoji karta jau ryžtasi patiekti įdomesnius patiekalus. Tačiau senieji patiekalai, kurie tiko dirbant kaimo darbus, tebėra populiarūs.

Dar viena keista tradicija – priruošti maisto tiek, kad jo neįmanoma suvalgyti. Juk protinga šeimininkė pamąsto, kiek maisto ruošti, kad žmonės po vaišių nesusirgtų. Galima paimti lėkštutę žuvies ir išdalyti visiems svečiams taip, kad ją paskirsčius, daugiau nebeliktų.

Be to, visi dietologai rekomenduoja nestatyti ant stalo visos lėkštės. Net jei pora valgo dviese, patariama įsidėti maisto į lėkštes, o likusį palikti puode ar šaldytuve. Kai ant vaišių stalo stovi lėkštės, tada kilus įtampai, taip ir traukia ranka ko nors įsidėti.

– Geriau atnešti išdalinti maistą ir likutį nešti atgal į virtuvę?

– Taip, geriau maistą dalyti porcijomis, ant stalo padėjus tik kelis „pakramtukus“. Taip, kaip daroma geruose restoranuose. Ir visai nereikia skubėti nešti kitą patiekalą. Labai svarbu, kad būtų paragaujama, o tada padraugaujama.

Kai žmonės ateina į brangų restoraną, juk nėra taip, kad tau atneša patiekalą, o tu makt jį ir praryji. Ne, tu lėtai ragauji, gurkšteli vyno. Mes visi mokam kultūringai valgyti, atėję į restoraną, ir visi nustojame mokėti, sėdę prie švenčių stalo.

– Kaip bendravimą derinti su valgymu? Ar valgant ne geriau susitelkti į patiekalą ir stengtis nekalbėti?

– Jeigu valgydamas kažką darai – kalbi, skaitai, žiūri televizorių, suvalgysi daugiau. Taip žmogus nepasimėgauja skoniu. Kadangi skonį pajusti norisi, tuomet reikia daugiau maisto sukimšti, kad jį pajustume.

Tačiau kaip susikaupti ties maistu, jeigu visi užstalėje kalbasi? Vienintelis būdas – įdėjus į burną kąsnį kurį laiką į jį susikaupti, nekalbėti pačiam, ir sustabdyti kalbintoją: „ Palauk truputį, dabar noriu paskanauti, tuoj galėsime kalbėti“.

Daug geriau, jei bendraujama ne užstalėje, bet prie kavos ar gėrimų stalelio. Kai maistas patiekiamas ant švediško stalo, žmonės persivalgo mažiau. Tada reikia pajudėti, nueiti kitur, kad įsidėtum daugiau maisto.

– Tikrovė yra tokia, kokia yra. Daugybė lietuvių sės prie tradicinio Kalėdų stalo. Šeimininkė ragins valgyti dar ir dar. Kaip nepasiduoti?

– Galiu papasakoti apie savo strategiją. Stengiuosi paragauti po truputį visokių skonių. Įsidedu visko po mažiausią kąsnelį. Jei stalas didelis – salotų vienų, kitų, trečių. Ilgai ragauju, mėgaujuosi, tada bendrauju, o tada, kai vėl praalkstu išsirenku kelis skaniausius patiekalus. Jų įsidedu daugiau. Visa kita ramiai palieku, nes jau paragavau.

Vakarienės pradžioje dažnai jaučiame stiprų alkį – ypač jei dieną nepavalgėme pietų. Labai svarbu neprisivalgyti per pirmąsias dvidešimt minučių. Reikia „tempti gumą“ –paragauti visko po šaukštelį, ilgiau pakramtyti, neryti daug minkšto maisto. Ypač gerai apetitą malšina kava. Per dvidešimt minučių turėtų atsirasti sotumo jausmas.

Kai skrandis pilnas, bet dar kažko norisi, visada galima gurkštelėti vandens. Jei per vakarienę išgersi du litrus vandens, nieko nuo to neatsitiks – teks tik dažniau sulakstyti į tualetą. Tai geriau negu suvalgyti du litrus mišrainių – per kelias šventines dienas įmanoma priaugti apie porą kilogramų svorio, kurį numesti vėliau prireiks viso mėnesio.

– Tačiau juk pagal sveikos mitybos taisykles valgant gerti nevalia?

– Per šventes vis tiek neišeis maitintis sveikai. Todėl geriau jau naudoti kokią nors paprastą strategiją.

Taip pat verta sau užduoti klausimą: „Ar valgymas netrukdo man mėgautis švente?“ Juk daugelis žmonių tiek prisiryja, kad negali normaliai bendrauti net su jiems mielais žmonėmis. Smegenys užspaustos ir pasišnekėti „iš dūšios“ nebeįmanoma. Tai labai svarbu įsisąmoninti.

– Persivalgę per šventes žmonės graužiasi. Kaip jiems nepakliūti į neigiamų jausmų verpetą?

– Taip, dažnai žmonės pradeda save koneveikti: „Kodėl aš ir vėl apsirijau“? Psichologai dažnai guodžia klientus, kurie dūsauja, kad dar iki šiol skauda skrandį. Klaida yra apsirijus imti badauti ar laikytis griežtos dietos. Daugelis žmonių pakliūva į sūpuokles, kuriose atsiduria dietų besilaikantys žmonės. Jie ima badauti, o tada vėl apsiryja.

Kas iš to, jei save koneveiksite? Jei jau persivalgėte, padarykite konkrečias išvadas, kaip pakeisite savo elgesį.

Jei klaidą padarėte per Kūčias, pamėginkite nepakartoti to per Kalėdas. Jei nepavyko ir per Kalėdas, galite pamėginti per Naujuosius metus. Ir būtinai reikia stebėti, kurioje vietoje paslydai – ar šeimininkėlė įsiūlė, ar įtampą pajutai. Gal nuobodulį malšinai, gal skaniais nesveikais patiekalais susigundei.


Straipsnio komentarai

Hadis2015-12-25
Ir taip nuolat. Priryji kaip kalakutas, o vėliau pūpsai ir dejuoji. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar esate patenkinti gyvenimu Šilutėje?