Jaunystėje akrobate buvusi Uršulė jau ilgus dešimtmečius guli ant lovos

Uršulė gimė 1939 metais ir augo Vokietijoje. Jos mama Liucija buvo akušerė. Karo metais žuvo Liucijos vyras ir ji su Uršule išsikraustė į Lietuvą, į kurią dar prieš karą buvo išvykusi Uršulės močiutė. Liucija mūsų šalyje medikės darbo pagal specialybę negavo, nes nemokėjo lietuviškai (tos kalbos taip ir neišmoko). Todėl čia dirbo bet kokį sunkiausią darbą. „Vienas žydas daktarėlis mamai pasiūlė: „Žinai ką, vokytka, jeigu nemoki kalbėti, eik dirbti į morgą. Mums nereikia vokiškai rašomų epikrizių“.

„Visur sunkus buvo mūsų gyvenimas. Mamai susižadėjus antrą kartą, gyvenome Lvove, ir visur, kur tik kas nors priėmė. Paskui apsistojome Kaune, o ten išgirdome, kad Pagėgiuose yra daug vokiečių. Atsikraustėme čia. Nei mama, nei aš nemokėjome lietuvių kalbos. Į mokyklą Pagėgiuose, į pirmąją klasę, pradėjau eiti būdama devynerių metų“, - pasakojo Uršulė.

Pasidomėjus, kaip jai pavykdavo mokykloje susikalbėti, paaiškino, kad padėdavo močiutė, kuri mokėjo lietuviškai. Mat ji buvo gimusi ir užaugusi Lietuvoje, gyvenusi Vokietijoje ir prieš karą vėl sugrįžusi į Lietuvą. Lietuvoje močiutė slaugė grafo žmoną, o šiai mirus, ištekėjo už to grafo. Bet šitą grafą pakorė ir močiutė išdūmė į Vokietiją. Ten gimė Uršulės mama Liucija. Ten Liucija ištekėjo ir pagimdė tris dukras, tarp jų – ir Uršulę.

Vėliau nuo antrojo vyro Liucija susilaukė dviejų sūnų. O žuvus ir šiam vyrui, Liucija, dirbdama Šilalės ligoninėje, susipažino su ten besigydžiusiu vyriškiu, ir abu nutarė gyventi kartu. Trumpai tegyveno su trečiuoju vyru, jis mirė. Bet užtat Liucija suspėjo nuo jo pagimdyti dar vieną berniuką.

Liucijos dukters Uršulės savarankiškas gyvenimas buvo beprasidedantis Žemaitijos sostinėje, kur nuvyko kartu su jaunesniu broliuku ir apsigyveno vienoje palėpėje. Ką tik bendrojo lavinimo mokyklą baigusi mergina siekė įsigyti profesiją, bet mokslams pinigų neturėjo. Įsidarbino Telšių ligoninės Chirurgijos skyriuje, operacinėje. Skyriaus vedėjas buvo pažadėjęs siųsti ją toliau mokytis. Bet norams, svajonei išsipildyti nebuvo lemta  – kursus ten lankiusi mergina skalpeliu įsidūrė į pirštą ir gavosi, pasak jos pasakojimo, kraujo užkrėtimas – sepsis.

„Medikai mane nurašė kaip jau beviltišką, - pasakojo Uršulė. - Gulėjau mirties patale, nes Telšių medikai niekaip negalėjo nustatyti, kokia tai liga ir tinkamai ją gydyti. O mama tuo metu vargo su dviem mažyčiais sūneliais. Iš kažkur atsirado geras pusamžis vyriškis, kuris pasisiūlė man pagelbėti. Į Telšius atskrido trys lėktuvai, vienu iš jų mane nuskraidino į Kauno klinikas. Nes transportuoti automobiliu jau nebebuvo galima“.

Uršulės teigimu, Kauno klinikų garsusis neurochirurgas Leonas Klumbys, maždaug 1961 metais, niekaip negalėjo suprasti, kaip atsirado tokia baisi infekcija.

Kauno klinikos dėl tokio aplaidaus Uršulės gydymo Telšių ligoninę padavė į teismą.

Telšių ligoninėje nė vienas medikas nenorėjo prisiimti kaltės, vyriausiasis gydytojas Leonidas Gerasimenko dingo iš ligoninės.

Vėliau tolesniam gydymui Uršulės nepriėmė nė viena šalies sanatorija. Tik Birštono kurorto sanatorijoje ji puolė jaunam gydytojui Vytautui Meškai ant kaklo šaukdama: „Aš gyventi noriu!”. Uršulė pasakojo, kad tais laikais nebuvo invalidų vežimėlių, tik vienas kitas veteranas tokį turėjo. „Medicinos mokslų daktaras, Lietuvos fizioterapeutų ir kurortologų mokslinės draugijos pirmininkas V. Meška išmokė mane atsisėsti lovoje. Aš jam esu labai dėkinga. O kai trisdešimt tris kartus pabuvojau toje sanatorijoje, išmokau viską – ir vaikščioti, ir šokti, ir dainuoti“.

Deja, vaikščiojo Uršulė tik penkiolika metų. Liga vėl atsinaujino, prasidėjo skausmai. O kadangi Uršulė, koncertuodama su įvairiais meno saviveiklos kolektyvais, šokdavo akrobatinius šokius, nebegalėjo žiūrovams demonstruoti savo skausmo. Vėl atgulė į lovą, ir vėl ten leidžia dienas bei naktis.

Beje, akrobatika jauna mergina pradėjo užsiiminėti vos pradėjusi lankyti pirmąją klasę. „Kartą į Pagėgius buvo atvažiavęs cirkas. Ganiau karves ir pamačiau, kaip kultūros namų direktorius atvažiavo į ganyklą karvę pasimelžti. Pastebėjo, kaip aš lankstausi prie kūdros. Jis pakvietė mane į kultūros namus. Važinėdavau visur su saviveiklininkais, pertraukėlių metų atlikdavau akrobatinius numerius, šokdavau net ant stalo“, - prisiminė Uršulė.

Dabar Uršulės brolis tebegyvena Telšiuose. Ji su šiuo broliu artimiausiai ir bendrauja. „Viena mano sesuo Valerija sėdi ratukuose (invalido vežimėlyje, - aut. pastaba), gyvena Mažeikių rajone, kita - išvažiavusi į Akmenę. Visi turi savo gyvenimus, šeimas, vaikus“, - pasakojo moteris.

Pagėgiuose Uršulę prižiūri privačiai samdoma slaugė Elena Maslauskienė. Ji pasakojo, kaip surado Natkiškiuose gyvenantį geradarį, Švedijos draugijos „Pagalba Lietuvai. Tikėjimas, meilė, viltis“ atstovą mūsų šalyje Tadą Girčių. Jis jau ne kartą atvežė įvairių higienos priemonių. Štai ir praėjusį antradienį, sausio 12-ąją, T. Girčius pirmą kartą šiais metais apsilankė Uršulės bute – atvežė kelias dėžes įklotų, paklodėlių ir pagalvėlių (pastarosios – dėl pragulų). Sausio 13-ąją T. Girčius nuvežė Uršulei invalido vežimėlį. Po daugelio prie lovos prikaustytų ir tarp keturių kambario sienų praleistų metų, pavasarį, atšilus orams, moteris vėl galės kieme ar parke įkvėpti gryno oro.

E. Maslauskienė stebėjosi, kodėl valdžia kompensuoja tik vieną paklodėlę per dieną, kai jai per tą laiką reikia penkių. Pastaruoju metu jas pradėjo gaminti tokias plonas, tarsi tai būtų marlė. „Auksinę pagalbą mums suteikia tas žmogus – T. Girčius, nemokamai šitų priemonių parūpinantis iš Švedijos“, - dėkojo Uršulės slaugė.