Po pragariškų kančių gimdykloje šilutiškė atsidūrė Klaipėdos ligoninėje

Kūdikio laukimas buvo begalinis

Ingos ir Miroslavo pirmagimis buvo labai laukiamas. Sužinoję, kad taps tėvais, iš džiaugsmo negalėjo sulaikyti ašarų. Visą nėštumo laikotarpį Inga jautėsi labai gerai. Nereikėjo dažnai varstyti akušerės-ginekologės Mildos Strakšienės, pas kurią jaunoji mama lankėsi viso nėštumo metu, kabineto durų. Todėl net ir klausimų, pas kokį ginekologą gimdys, Ingai nekilo. Ji tvirtai buvo apsisprendusi, kad vaikelį į šį pasaulį priims jos medikė M. Strakšienė.

Inga pasakojo, kad iš pradžių buvo manyta, kad vaikas gims sausio 8-ąją. Bet vėliau gydytoja patikslino, kad tai bus sausio 18 dieną. Prieš nustatytą gimdymo terminą, sausio 15-ąją, penktadienį, ji dar kartą apsilankė pas savo gydytoją M. Strakšienę įsitikinti, ar viskas yra gerai. Tuomet sužinojo, kad kūdikis yra netaisyklingoje padėtyje, sėdintis, o tai reiškia, kad jai turės būti atliktas cezario pjūvis.

„Gydytoja iš pradžių manė, kad kūdikis yra galvute žemyn, bet paskui paaiškėjo, kad ne. Todėl ji paaiškino, kad reikės atlikti cezario pjūvį. Aš iš karto pasakiau, kad norėsiu, jog šią operaciją atliktų ji, - „Šilokarčemai“ pasakojo gimdyvė. - Tada ji man pasakė, kad aš išvakarėse negerčiau nieko, nevalgyčiau, o pirmadienį, sausio 18-ąją, pusę aštuntos ryto atvykčiau į Šilutės ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriaus priimamąjį ir man bus atlikta operacija. O per pietus jau galėsiu sūpuoti mažylę“.

Visą savaitgalį jaunieji tėvai gyveno laukimu. Aišku, Inga bijojo, buvo jaudulys, bet noras pamatyti savo pirmagimę vis dėlto buvo labai didelis. Sekmadienio naktį Inga miegojo mažai, nes galva buvo pilna įvairiausių minčių: kaip seksis operacija, kokią narkozę darytis - pilną ar tik pusinę, ar tikrai gims mergaitė, o gal berniukas, kaip reikės atsigauti po narkozės?.. Galvojo apie viską, bet tikrai nemanė, kad po 7 valandų, praleistų gimdykloje, teks keltis ir vykti į Klaipėdą.

Jautėsi kaip siaubo filme

Kaip ir buvo sutarta su gydytoja M. Strakšiene, Inga pirmadienį, sausio 18-ąją su savo vyru atvyko į Šilutės ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriaus priimamąjį. „Sesutė užpildė visus Ingutės dokumentus ir paklausė, pas ką ji gimdysianti. Pasakėme, kad pas gydytoją M. Strakšienę. Tada sesutė nustebo ir paklausė, ar tikrai pas M. Strakšienę. Mes jai patvirtinome, kad taip, nes esame ir jau susitarę iš anksto ir pasiruošę planinei operacijai“, - pasakojo Miroslavas.

Kai užpildė visus dokumentus, Inga buvo palydėta į operacinę.

„Man buvo pasakyta, kad aš negalėsiu čia likti. Tai pabučiavau Ingutę, pasakiau, kad labai myliu, ir dar spėjau jai palikti mobilųjį telefoną. Pats užlipau į trečią aukštą, nes sesutė man liepė ten eiti, ir koridoriuje su nerimu pradėjau laukti“, - neslėpdamas jaudulio pasakojo jaunasis tėvelis.

„Apskaičiavau, kad tokia operacija truks maždaug apie valandą, tai jau apie 9 valandą sūpuosiu mūsų mažylę. Supypsėjo telefonas, žiūriu, Ingutė parašė sms, kad jau sulašino lašinę, paėmė kraują, bet dar operacijos nedaro. Pati ji bandė spėlioti, kad gal laukia kraujo tyrimo rezultatų. Tada aš pasinaudojau proga ir greitai paskambinau jai. Ji man pasakė, kad girdėjo, kaip skyriaus vedėjas Gediminas Vaičiūnas apšaukė gydytoją M. Strakšienę, ir ko gero dėl Ingos. Bet aš ją nuraminau ir pasakiau, kad tikrai ne, kodėl turėtų dėl jos šaukti. Nors padėjęs telefoną įtariau, kad taip gali būti, nes, jau buvau iš aplinkinių girdėjęs apie gydytojo G. Vaičiūno būdą. Būtent dėl tos priežasties ir nusprendėme gimdyti pas gydytoją M. Strakšienę“, -  pasakojo Miroslavas.

Dar po kelių minučių jis vėl gavo žinutę iš savo sužadėtinės Ingos, kad jau išnešė vaiko rūbelius. „Na, dabar, galvoju, viskas, neilgai beliko laukti... Sėdžiu, laukiu... 10 val. 14 min. ateina nauja žinutė iš Ingos, kad vis dar tylu, niekas neateina. Atsistojau ir trečiame aukšte, kuriame buvau, pradėjau ieškoti gydytojos tikėdamas, kad paaiškins, kas čia vyksta, nes ta nežinia kankino ir mane, ir Ingutę. Nors aš ją visą laiką bandžiau raminti žinutėmis, kad ji nusiramintų, jog nesijaudintų, nors pats labai nerimavau“, - toliau dėstė Miroslvas.

Perėjęs visą trečią aukštą Miroslavas gydytojos nerado. Maždaug po 15 minučių Miroslavas vėl gavo iš Ingos žinutę, jog jai jau džiūsta burna, ir laukia, kada kuo greičiau viskas baigsis ir ji galės atsigerti. Viena iš Ingos žinučių, rašytų Miroslavui: „Kokios kartais gali būti paprastos svajonės - šalto vandens butelis“.

Inga gimdykloje jau buvo pustrečios valandos, per tą laiką, pasak gimdyvės, pas ją buvo atėjusi tik sesutė. „Vėliau, po 11 valandos, atėjo gydytoja M. Strakšienė ir pasakė, kad operaciją darys arba po pietų, arba rytoj, nes tuo metu yra atliekama kažkokia kita operacija. Paklausė, kada aš norėčiau, kad darytų. Pasakiau, kad noriu, jog šiandien darytų, nes visi nervai ir taip ištampyti“, - pasakojo Inga.

Po gydytojos apsilankymo Inga ir toliau liko laukti gimdykloje. Ji parašė Miroslavui žinutę, kad operaciją darys tik po pietų, ir lai jis važiuoja namo. Miroslavas išvažiavo, bet ta nežinia, kodėl nedaroma operacija, kas atsitiko, jį kankino visą laiką.

Inga ir Miroslavas visą laiką susirašinėjo žinutėmis: „Jau nusibodo žiauriai. Gimdykloje labai karšta, termometras rodo 32 laipsnius šilumos. Gerklė sausa, neįmanoma nė seilių nuryti. Po truputį darosi silpna ir vėl pradedu bijoti“, - tai dar viena Ingos žinutė, rašyta Miroslavui.

Laikas tiek Ingai, tiek Miroslavui ėjo labai lėtai. Kiekviena valanda atrodė amžinybė. O nežinia kankino vis labiau.

„Guliu gimdykloje visiškai viena, ir jau nuo sekmadienio vakaro nieko nevalgiusi, negėrusi. O dar ta nežinia... Karšta gimdykloje, tylu, nejauku ir girdžiu, kaip koridoriuje eina Vaičiūnas, ir švilpauja. Jaučiausi, kaip siaubo filme“, - neslėpdama ašarų pasakojo Inga.

Maždaug apie 14 val. 30 min. Inga parašė savo sužadėtiniui, kad jau ją ruošia operacijai. „Greitai lėkiau į ligoninę, vėl užlipau į trečią aukštą, atsisėdau uždusęs, laukiu... Po kokio pusvalandžio žiūriu - Inga skambina, na, pagalvojau, pagaliau turime savo lėlytę. Paimu telefoną, o ji verkia ir sako, kad ją ką tik aprėkė gydytojas Vaičiūnas, - pasakojo Miroslavas. - Aš tada nulėkiau į gimdyklą, darau duris, bet jų negalėjau atidaryti. Ir kaip tik sesutė jas atidarė, tai aš vos ne su visomis durimis įlėkiau. Gydytojas Vaičiūnas tada man pasakė, kad čia man negalima, bet aš jam atrėžiau, kad atiduokite mano žmoną, mes išvažiuojame į Klaipėdą. Drebėdamas pasakiau, kad Inga rengtųsi. Ji buvo visa nusiverkusi“.

„Aš gulėjau ir tikėjausi, kad man jau bus atliekama operacija. Gimdykloje yra tokios stiklinės durys ir aš išgirdau, kaip Strakšienė su Vaičiūnu pykstasi, barasi. Tikrąją ta žodžio prasme, riejasi kaip šuo su kate. Sustingau visa, staiga atsidarė durys, įėjo Vaičiūnas ir paklausė manęs, ar aš noriu šiandien operacijos. Nedrąsiai atsakiau, kad taip. Tada jis pradėjo šaukti, jog dėl manęs, dabar atbudėjęs parą, atlikęs operaciją negalės eiti namo. Tad aš apsiverkiau ir paskambinau Miroslavui“, - pasakojo Inga.

Miroslavui atėjus į gimdyklą pasiimti Ingą ir vežtis į Klaipėdą, gydytojas G. Vaičiūnas dar bandė įkalbinėti pasilikti ir operuotis čia. „Jis vėliau dar prašė mūsų pasilikti, ramino, bet jau mums buvo tiek daug nervai ištampyti... 7 valandos nežinios... Inga negėrusi, nusilpusi ir dar ją aprėkė. Kai pamačiau, kaip gydytojos Strakšienės iš jaudulio rankos dreba, buvo baisu net pagalvoti, kaip ji gali operuoti, eiti su skalpeliu prie pilvo“, - pasakojimą apie išgyventą košmarą tęsė Miroslavas.

Jaunieji tėveliai pasakojo, kad susirinko daiktus, net išrašo nepasiėmė iš Šilutės ligoninės, tik Ingos nėščiosios kortelę, ir kaip pabėgėliai išvažiavo į Klaipėdos universitetinę ligoninę.

Važiuodami telefonu jie pasiskambino į Klaipėdos universitetinės ligoninės registratūrą ir papasakojo visą situaciją „Mes telefonu jiems viską papasakojome trumpai ir jie pasakė, kad laukia mūsų. Aš, išėjusi iš ligoninės, visą puslitrį vandens išgėriau iš karto“, - prisiminė Inga.

Klaipėdos universitetinėje ligoninėje Ingai kitą dieną padarė cezario pjūvį ir jiems gimė sveikutė 4,175 kg sverianti, 55 cm ūgio dukrytė „Esame labai laimingi. Kokia čia priežiūra! Visi mandagūs, malonūs! Po 10 kartų per dieną prieina, paklausia, ar viskas gerai, paaiškina viską nuo A iki Z, nors ligonių ir gimdyvių čia šimtai“, - džiaugėsi Miroslavas.

Gydytojas G. Vaičiūnas kaltas nesijaučia?

Po pokalbio su jaunaisiais tėveliais, kitos dienos rytą, aplankėme Šilutės ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėją G. Vaičiūną. Gydytojui turėjome nemažai klausimų apie sausio 18 dieną gimdykloje nutikusį incidentą.

Klausėme gydytojo, kas įvyko tą dieną ligoninėje. „Kas įvyko? Nieko neįvyko. Vyko darbas“,- sakė gydytojas G. Vaičiūnas. „Žinau aš tą situaciją, buvo tokia situacija... Taip, paguldyta pusę aštuonių. Pasakė, kad bus daktarės M. Strakšienės pacientė, ir jinai ją žiūrėjo. Tą dieną buvo ekstrinė operacija iš ryto. Tai pūliai pilve. Ir ta moteris buvo operuota pirmoji“, - pasakojo skyriaus vedėjas. Ir vėliau dar pridūrė, kad apie šią situaciją turėtumėme kalbėti su gydytoja M. Strakšiene, bet kadangi ligoninės vyriausiasis gydytojas liepė pakalbėti su mumis, tai jis ir kalba, nes yra skyriaus vedėjas.

Matėsi, kad viso pokalbio metu, gydytojas G. Vaičiūnas labai nervinosi. Mėtė vis raktus ant stalo, bandė atsigerti šalto vandens, nes džiūvo burna, drebėjo rankos.

Nenorėjome ilgai trukdyti gydytojo brangaus darbo laiko, todėl, o kad pokalbis neužsitęstų ilgai, paprašėme atsakyti į kelis svarbius klausimus. Vienas iš jų, kodėl jie girdint gimdyvei pykosi su gydytoja M. Strakšiene? Ar tokia situacija yra normali Šilutės ligoninėje? Gydytojas atsakė trumpai: „Darbiniai klausimai“.

Paprašėme patikslinti, ar tikrai ginčytasi darbiniais klausimais? Skyriaus vedėjas patvirtino, kad taip. Bet konkrečiai, dėl ko susipyko, taip ir nepaaiškino.

Kitas klausimas, kurį uždavėme gydytojui G. Vaičiūnui, - ar jis tikrai šaukė ant gimdyvės. Pasak Ingos, apšaukė ją, kad neva dėl jos jis po paros budėjimo negalės eiti namo. „Aš buvau po budėjimo, jūsų žiniai. Atidirbęs parą“, - iškart atsakė gydytojas.

Taip, suprantama, kad gydytojas buvo pavargęs, bet ar tai pasiteisinimas? Netrukus gydytojas paaiškino: „Aš su gerbiama Inga nekontaktavau. Tik pusę keturių kalbėjausi su jais abiem, tada, kai buvo pasakyta, kad jie čia nenori ir vyksta namo. Pasisodinau Priėmimo kabinete ir mėginau išaiškinti, kokia tą dieną buvo situacija. Visa tai turėjo išspręsti daktarė M. Strakšienė. Pusę trijų aš pats ėjau į operacinę aiškintis, kodėl nėra operuojama“, - dėstė gydytojas G. Vaičiūnas.

Skyriaus vedėjas mums taip pat paaiškino, kodėl Ingai reikėjo tiek ilgai laukti, ir minėjo, kad apie tai turėjo gimdyvei papasakoti gydytoja M. Strakšienė. „Taip, mes ją galėjome operuoti antrą valandą, aš buvau iki pat galo. Rašykite ką tik norite, nes kai prisikakojama, tai turi atsakyti skyriaus vedėjas“, - piktinosi gydytojas.

Pagal šį gydytojo G. Vaičiūno paaiškinimą, jie su daktare pykosi dėl darbinių reikalų, o ant gimdyvės nešaukė ir nekontaktavo su ja.

Kyla klausimas - ar gydytojams pyktis prie gimdyvių yra normalu? Vėliau skyriaus vedėjas patvirtino, kad taip neturėtų būti ir tai nėra normalu. Tik pabrėžė, kad jis yra spontaniškas, dėl to taip ir atsitiko. Paaiškino, kad gimdykloje flegmatikų nereikia. Nes čia reikia veikti greitai, kiekviena minutė yra svarbi.

Ne paslaptis, kad tokie skandalai kenkia Šilutės ligoninės įvaizdžiui. Miroslavas sakė, kad Klaipėdoje jau visi žino, kas vyksta Šilutės ligoninės Ginekologijos-akušerijos skyriuje. Todėl paklausėme gydytojo, ar jis nemano, kad kenkia ligoninės įvaizdžiui, ir atsakymas buvo trumpas ir aiškus: „Ne“.

Kitą dieną į „Šilokarčemos“ redakciją užsuko gydytojas G. Vaičiūnas. Jis norėjo patikslinti, kad vis dėlto su gimdyve Inga jis kontaktavo tą dieną gimdykloje. „Prisimenate, jūs manęs vakar klausėte to klausimo. Tai va, aš galvojau ir prisiminiau – taip, aš buvau užėjęs ir jos klausiau, kodėl ji guli ant ratukų, ir liepiau ją perkelti. Aš norėjau, kad būtų geriau ir jog moteris lovoje gulėtų, o atsitiko taip, kad aš ir vėl blogas. Galite jiems perduoti, kad aš juo sveikinu, jog sėkmingai užbaigė gimdymą. Sakėte, kad dukra gimė, linkiu, kad sėkmingai užaugtų. Ir džiaugiuosi, kad jie išvyko gimdyti į Klaipėdą. Nes, neduok Dieve, operacijos metu būtų kažkas atsitikę, tai tada man būtų galima kažką inkriminuoti, bet dabar aš jaučiuosi absoliučiai teisus. Savo sprendimą priėmiau“, - palinkėdamas sėkmės gydytojas baigė pokalbį.

Gydytoja M. Strakšienė nebuvo kalbi

Gydytoja M. Strakšienė daug nekalbėjo, jaudinosi. Išgirdusi prašymą pakomentuoti, kas atsitiko tą nelemtingą pirmadienio rytą, apsiverkė. Nusiraminusi iškart pasiteiravo, ar viskas gimdyvei gerai, ar vaikas sveikas. Į klausimą, kodėl susipyko su skyriaus vedėju gimdykloje, atsakė, kad šio įvykio nekomentuos. Tačiau, sakė, kad pas gimdyvę buvo atėjusi ir paaiškinusi, dėl ko operacija yra atkeliama.

Į klausimą, dėl ko kilo konfliktas tarp jos ir skyriaus vedėjo G. Vaičiūno, taip ir liko neatsakyta. Tikėjomis, kad Šilutės ligoninės vadovybė sugebės atsakyti į šį klausimą.

Ligoninės vadovybės komentaras

Apie šią situaciją paprašėme pakomentuoti VšĮ Šilutės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojo Vytauto Žvirblio. „Tarp gydytojų įvyko darbinis susiginčijimas. Nemanau, kad galiu sakyti – konfliktas. Buvo paguldyta planine tvarka nėščia moteris ir tuo pačiu atvyko su pūliniu moteris. Reikėjo ir tą, ir tą operuoti. Tai gydytojai garsiai sprendė klausimą, kurią pirmą reikės operuoti. Ginčytis galima, toks yra mūsų darbas, bet, žinoma, pacientas to girdėti negali. Aš jiems ir per susirinkimus tai sakau“, - sakė gydytojas V. Žvirblis. Jis teigė, jog didžiausia Šilutės ligoninės problema, kad neatvyksta jaunų gydytojų-ginekologų. „Jūs, matyt, esate girdėję, kad rajonuose akušerijos skyriaus nereikia, tai ir jauni specialistai nesiveržia čia dirbti, bijodami dėl savo ateities. Ne paslaptis, kad mes ir nesurenkame tų 300 gimdymų per metus, kaip dabar reikalaujama. Jų mažėja natūraliai, nes mažėja gyventojų. Bet kadangi atstumas iki Klaipėdos yra 50 km, tai natūraliai mums šis skyrius Šilutėje yra reikalingas. Noriu dar pažymėti, kad gydytojas G. Vaičiūnas, kaip specialistas, yra labai kompetentingas. Jam pradėjus dirbti vedėju, baigėsi gimdų šalinimas, vaikų mirčių beveik nebeliko. Bet, žinoma, jo būdas yra sunkus, o jei dar susinervina... Bet nemanau, kad žmogaus būdą galima pakeisti“, - pasakojo V. Žvirblis.

Ligoninės etikos komisijos pirmininko komentaras

„Šios situacijos aš nežinau. Bet jei bus kreiptasi, taip mes šį įvykį svarstysime. Žinoma, vienareikšmiškai, kad ir kas vyksta tarp gydytojų, kokie jų nesutarimai, pacientas to matyti ir girdėti tikrai neturi“, - sakė Leonas Balčėnas. Juokais paklausus, ar nevertėtų gydytojams lankyti kokių nors etikos kursų, išmokti mandagiai elgtis su pacientais, Etikos komisijos pirmininkas atsakė, kad tokie kursai tikrai praverstų ko gero visiems gydytojams, bet dabar viskas yra mokama, todėl į tokius kursus jie ir nevažiuoja.

Ar po šios situacijos, įvykusios Šilutės ligoninėje, kas nors pasikeis? Neaišku. Tačiau Miroslavas „Šilokarčemai“ sakė: „Aš šito įvykio taip nepaliksiu. Laukiu, kol mus išleis iš ligoninės, parvažiuosime namo, tada jau eisiu iki galo. Žadu kreiptis net į sveikatos apsaugos ministrę Rimantę Šalaševičiūtę. Ir darysiu tai ne dėl savęs, ne dėl Ingutės ar savo dukrytės, o padarysiu tai dėl kitų moterų. Taip, mes buvome su Ingute stiprūs, atlaikėme viską, bet kitą kartą gali atvažiuoti ir silpnesni... Tai ką jiems tada reikėtų daryti?“.