Vis dėlto liko pragyventų metų sukauptas turtas - širdies gerumas

Palydovai – vargas ir skausmas

„Kai devyniasdešimt metų jums vis teikia jėgą, tai mums dejuoti ir pasiguosti gėda.
Lai triumfo jausmas Jums sveikatą lieja - nusišypsokit devyniasdešimtajam jubiliejui“, - sveikinimo kalbas pradėjo Saugų seniūnė Dalia Rudienė.

Išgirdusi pirmuosius sveikinimo žodžius ir Saugų moterų ansamblio „Artuma“ vadovės Vidos Gočiarovos akordeono garsus moteris iš jaudulio pradėjo verkti. Džiaugsmo ašaros riedėjo skruostu, akys spindėjo. Aprimusi ji papasakojo, kad jau daug metų gyvenanti Sakūtėlių kaime.

Gimė jubiliatė Doviluose. Augo trijų vaikų šeimoje. Tarp seserų ji buvo vyriausia. „Mokiausi. Sekėsi gerai. Tačiau mano mamytė mirė jauna - nebegalėjau mokytis. Pradėjau tarnauti pas ūkininkus“, - sakė senjorė.

Anapilin išėjus mamai, trys seserys buvo išskirtos, mat tėvas netrukus susirado kitą moterį ir dukterimis net nebesidomėjo. Pasak K. Beringienės, vieną jos seserį kaimynai pasiėmė globoti. Pati pradėjo tarnauti pas ūkininkus. Vargo ir sunkaus darbo jos gyvenime netrūko. Sulaukusi šiek tiek daugiau nei 20 metų, susituokė su vyresniu vyru. Pora gyveno Klaipėdoje. Ji darbavosi degtukų fabrike. Susilaukė ir pirmagimio. Tačiau likimas lėmė tai, kad jis vos kelerių metų mirė. Vargas, skausmas ir toliau lydėjo moterį, mat antroji pusė nevengė alkoholio, o uždirbtus pinigus išleisdavo jam įsigyti. Kerta turėjo net jį išlaikyti.

Vieną dieną, po dvylikos bendrų gyvenimo metų, jos sutuoktinis susirado kitą moterį ir ją paliko. Netrukus K. Beringienė apsigyveno Saugų seniūnijoje. Taip iki šiol čia ir gyvena. Tuomečiame tarybiniame ūkyje dirbo lauko darbus. Vėliau įsidarbino Vilkyčių pašte ir gyventojams nešiojo laikraščius, laiškus.

Padeda kaimynė

K. Beringiene neturi artimų giminių. Artimiausia jai tapo kaimynė Vida Drachnevičienė ir jos šeima. Būtent jie rūpinasi, kad senolės krosnis būtų pakūrenta, kad turėtų ką valgyti – nuperka maisto produktų ir juos paruošia. „Nepikta ji, gera moteris. Anksčiau Kerta man padėdavo - vaikus pasaugodavo, kai išeidavau į darbą. Prisimenu, kaip ji nuvažiuodavo į Šilutę, nusipirkdavo žaislų, o grįždama juos žmonėms rodydavo, sakydavo, kad veža savo anūkams – mano vaikams. Nors iš tiesų jų neturi. Norėjo turėti artimų žmonių. Ji yra vieniša moteris“, - pasakojo kaimynė.

Dabar Kerta laiką dažniausiai leidžia viena. Nuolat pro seno molinio namo langą stebi gamtą, savo kiemą, žiūri televizorių, skaito laikraščius. Nors daug vargo teko jai patirti ir dar daugiau ašarų  išlieti, jai vis dėlto liko pragyventų metų sukauptas turtas -  širdies gerumas.