Etnografė Adma Baltutienė: „Kiaušiniai turi magiškos galios“

Galėdavo gauti „kailinius išutinėti“

Velykos – pati svarbiausia katalikiško pasaulio šventė. Pasak A. Baltutienės, Žemaitijoje buvo paprotys ir margučiais apsikeisti. Atėjusiųjų į svečius tuščiomis čia nelabai mėgdavo, o Vakarų Žemaitijoje toks svečias galėdavo gauti „kailinius išutinėti“.

„Tas pats galėjo nutikti ir atsilankiusiam pirmąją Velykų dieną. Žemaitė rašė: „Pirmąją dieną velykauti eiti neišpuola, nes kur nueisi, tuojau paduos kailinius išutinėti. Bijodami tokio baisaus darbo vaikai nė kojos niekur nekelia pirmąją dieną. Ne tik vaikai, bet ir senieji pirmąją dieną niekur nevaikščioja, o jeigu nors su reikalu kur nueina, tai iš karto atsiprašo, kad neduotų kailinių utinėti“. Su margučiais susiję daug velykinių papročių ir žaidimų“, - pasakojo pašnekovė. Margučius mušdavo daugiausia vyrai ir jaunimas, o ridendavo vaikai. Anot A. Baltutienės, ridenimas – pats populiariausias vaikų velykinis žaidimas. Pavakary, kai baigdavo kiaušiniauti, susirinkdavo vaikai grupelėmis, padarydavo lovelį ir ridendavo kiaušinius. Jei kieno kiaušinis kliudydavo svetimą, tai jį pasiimdavo kaip laimėtą. Ridendavo kieme, o kai blogas oras – klojime ar troboj. Ypač ridenti margučius mėgo aukštaičiai. Susidarydavo nemažos grupelės įvairaus amžiaus žmonių, dažniausiai vyrų. Merginos kiaušinių neridendavo. Vieni ateidavo pažaisti, kiti – pažiūrėti. Ridenimo taisyklės įvairiose Lietuvos vietose šiek tiek skyrėsi.

„Lalavimo paprotys, kuris anksčiau reiškė merginų pakėlimą į marčias, XIX a. pabaigoje virto kiaušiniavimu, nors ir savotišku. Pasak A. Greimo, lalavimas su Velykomis turi tiek bendro, kad nuo Velykų prasideda vedybų laikotarpis“, - tęsė etnografė.

Rinkdavosi prie sūpuoklių

Antrosios Velykų dienos ankstų rytą žemaičiai ir verbas prisimindavo - suaugę bei jaunimas po kelis ir daugiau eidavo Velykų pliekėjais. Pasidabindavo užsimaudami įvairių spalvų skrybėles, apsikabindavo blizgučiais, susijuosdavo įvairiais diržais. Nešdavosi armoniką, būgną ir dar kitų grojimo instrumentų bei išsprogdintas nemažas beržų rykšteles.

„Eidavo gana ankstų rytą, kad užtiktų kaimynus nesikėlusius arba dar nuogomis kojomis. Tokius užtikę nutraukdavo antklodę, plakdavo rykšte per nuogas blauzdas bei kojas šaukdami: „Velykos, duokit margučių!“. Miegaliams tekdavo išsipirkti margučiais ir nekviestus svečius vaišinti. Velykų džiaugsmai Lietuvos kaime be sūpuoklių – maži džiaugsmai“, - priminė A. Baltutienė. Daugelyje kaimų sūpuoklės būdavo įrengtos visą laiką. Kai kur jaunimo susibūrimo vietose jas įrengdavo prieš Velykas. Vyrai ir merginos rinkdavosi prie vienų sūpuoklių, pusberniai ir piemenys linksmindavosi prie kitų. Dažnai, kai pavasaris šaltas ir vėlyvas, sūpuokles kabindavo daržinėse. Susirinkdavo būriai jaunimo, vaikai tik antrą ar trečią dieną prieidavo suptis.

Pasirodo gyvatės pavidalu

Pašnekovė teigė, kad nuo seno tikėta, jog kiaušinis turi magiškos galios. Lietuvoje rasta margintų kiaušinių, kurie mus pasiekė dar iš XIII a. Lietuvoje kiaušiniai dažniausiai marginami rašytiniu, skutinėtiniu ir tepliotiniu būdu. Jie marginami Velykų šeštadienį. Saulučių skutinėjimas ant kiaušinių - tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždučių skutinėjimas - laukams netrūks šviesos nei dieną, nei naktį, žalčiukų skutinėjimas - pavasarį pabus gyvybė. Raudona kiaušinių, jų raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia - bundančią augmeniją, geltona - prinokusius javus, juoda - žemę, mėlyna - dangų. Namuose saugomi margučiai turėdavo saugoti sodybą nuo Perkūno.

Kiaušinis nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė.

Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Tikėta, kad jie gydo žaizdas, o žaliais kiaušiniais gydytas moterų nevaisingumas. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios. Tikėta, kad Velykų kiaušinius užkasus laukuose, pastarieji tais metais duos gerą derlių.  

Gyvatės laikytos požemio gyventojomis. Tikėta, kad jos globoja derlių, pasirodžiusios pavasarį prikelia augmeniją ir gyvūniją. Žmonės buvo įsitikinę, kad ir mirusiųjų vėlės iš anapus žemėje pasirodo gyvatės pavidalu. Margučių ridenimas pažeme per Velykas simboliškai reiškia žemės gyventojų - gyvačių - budinimą.

Natūralios priemonės – po ranka

„Jei sintetiniai dažai nežavi ir valgyti dažų kiaurai persigėrusių kiaušinių nenorite, galite kiaušinių dažymui išbandyti įvairias namie surastas natūralias priemones. Tik jomis kiaušinių itin ryškiai nenudažysite“, - perspėja etnografė. Ji primena, kad rožine spalva kiaušinis nusidažys tuomet jei išvirtus kiaušinius pamerksite į spanguolių ar raudonųjų burokėlių sultis. Aukso spalva kiaušiniai sušvis jei į karštą vandenį įbersite 2-3 šaukštus geltonojo imbiero miltelių ir užvirinsite. Gana ryškia geltona spalva kiaušinius pavyks nudažyti ir verdant juos kartu su džiovintomis ramunėlėmis.

Raudoną ar tamsiai vyšninę spalvą kiaušiniams suteikia raudonųjų svogūnų lukštai. Pašnekovė primena, jų reikia mažiausiai kelių saujų, užplikius karštu vandeniu būtina palaikyti bent per naktį, o kiaušinius šiame tirpale reikia virti kuo ilgiau. Žalia spalva nudažysite kiaušinius juos virdami su špinatais.

Violetinės spalvos dažų kiaušiniams galima pasigaminti iš žibuoklių žiedų. „Žiedelius reikia karštu vandeniu užplikyti išvakarėse, o vėliau šiame tirpale virti kiaušinius. Į jį įpylę citrinų sulčių kiaušinius nudažysite švelnesne levandų spalva. Panašia spalva kiaušinių lukštus nudažo raudonųjų vynuogių sultys“, - kiaušinių paslaptimis dalijosi moteris. Ji garantuoja, kad nesudėtinga išgauti ir mėlyną spalvą. Tereikia kiaušinius palaikyti per naktį tirpale iš poros smulkiai supjaustytų raudonųjų kopūstų galvų, pusės litro vandens ir 6 šaukštų acto. Tie, kas nori išgauti gelsvą ar šviesiai rudą spalvas, kiaušinius turi išvirti su keliomis saujomis geltonųjų svogūnų lukštų. „Kuo daugiau lukštų ir kuo ilgiau virsite, tuo intensyvesnė bus kiaušinių spalva“, - garantuoja pašnekovė.

Tie kas nori rudų kiaušinių, juos turi virti tiesiog kavoje.