Šilutiškis pasiryžęs keisti savo gyvenimą, prašo visuomenės pagalbos

2016-04-11, Lijana JAGINTAVIČIENĖ
A. Sakalauskas  ketina sąžiningai dirbti tiek, kiek leis jo jėgos.
A. Sakalauskas ketina sąžiningai dirbti tiek, kiek leis jo jėgos.

Gyvenime kartais reikia daug kartų suklupti, atsistoti ir vėl parklupti, kad vieną dieną priimtum tam tikrus sprendimus, jog nebenori gyventi taip, kaip gyvenai iki šiol. Į redakciją kreipėsi 44 metų šilutiškis, kuris netrukus liks gatvėje. Jis papasakojo savo gyvenimo istoriją, kurioje nėra daug šviesių spalvų. Likęs vienas kaip pirštas vyras prašo geros valios žmonių pagalbos.

Liko visiškai vienas

Jis augo keturių asmenų šeimoje. Turėjo  vyresnį brolį, mamą, tėvą. Baigė Klaipėdos jūrininkystės mokyklą, įgijo laivo motoristo specialybę. Po mokslų liko gyventi Klaipėdoje. „Tai buvo 1990-1991 metai. Susilaužiau koją. Dėl to gavau net neįgalumo grupę. Po metų grįžau į Šilutę. Dirbau „Šilutės balduose“, kelių tarnyboje. Darbo nebijau. Radau ir gyvenimo draugę, tačiau jai buvau reikalingos iki tol, kol paauginome jos vaikus. Vėliau ji susirado kitą ir išėjo pas jį. Pykau dėl to ant jos. Dabar jau nebejaučiu jokio pykčio. Susitikę net pakalbame. Paklausiu, kaip sekasi jos vaikams. Ai, kad tik ji laiminga“, - kalbėjo Artūras.

Po išsiskyrimo su antrąja puse jis apsigyveno pas mamą, kurią slaugė pats: prausė, keitė sauskelnes, tvarkė namus. Jis prisimena tai, kad labai skaudžiai išgyveno laiką, kuomet šį pasaulį paliko tėvas ir brolis, o nepraėjus nė metams neteko ir paskutinio sau artimo žmogaus - mamos. Artūras sako, kad jo motina prieš mirtį savo sesei davė savo buto ir sodo dokumentus ir įpareigojo, kad po jos mirties ši parduotų dviejų kambarių butą ir nupirktų jam vieno kambario butą. Moteris pageidavo, kad likusieji pinigai būtų padėti į banką ir naudojami tik komunalinėms išlaidoms padengti.

A. Sakalauskas neslėpė – pradėjo savo nuoskaudas skandinti alkoholyje. „Žmona pabėgo, mirė brolis, praradau ir mamą. Likau visiškai vienas. Labai dėl to išgyvenau. Po laidotuvių šiek tiek svečiavausi pas mamos sesę, bet ilgai netrukus grįžau į Šilutę. Toliau gyvenau motinos bute. Keistai atrodė tik didelis giminaičių rūpestis butu. Kartą vykome pas notarę. Ten perskaitė man, kas parašyta dokumente. Jame neva įgalioju mamos seserį sutvarkyti paveldėjimą. Pasirašiau. Praėjo metai. Įsiteisėjo paveldėjimas. Todėl vieną dieną mamos sesers sūnus, mano pusbrolis, atvyko ir pareiškė, kad aš pasirašiau ant dokumentų, jog perdaviau butą jam, nors iš tiesų galvojau, kad pasirašiau ant įgaliojimo“, - tęsė pokalbį šilutiškis.

Rado pakeistas spynas

Netrukus Artūras, grįžęs į namus, vidun patekti nebegalėjo, nes rado pakeistas spynas. Todėl įsikūrė daugiaaukščio namo rūsyje, kur kažkada su tėvu buvo įrengę kampelį pasisėdėjimui. Patalpoje buvo galima ir miegoti. Ten jis ir leido savo dienas, nes neturėjo kur prisiglausti. Buvo prašęs pusbrolio bent sodą jam palikti, tačiau ir to jam niekas nedavė. Po metų giminaičiai ir iš rūsio išvijo. Glaudėsi tuomet nelaimėlis nakvynės namuose. Dažnai dienas leido ligoninėje ne tik dėl patirtų lūžių, bet ir užklupusios ligos. Ant kojų atsirado žaizdos. Jis į jas nekreipė dėmesio, gydėsi pats kaip tik išmanė. Todėl liga progresavo. Gydytojas, apžiūrėjęs jį, informavo, jog tos žaizdos „keliauja“ ir gali atsirasti ant kitos kūno vietos. Taip ir nutiko. Todėl jis neteko ir vieno kojos piršto. Po kažkurio laiko – ir pusės pėdos.

Kartą daug laiko ligoninėje teko praleisti ir dėl to, jog nudegė kojas ir rankas palietęs sosnovskio barštį. Gydymo įstaigoje Artūras - ir dabar. Ten jis jau aštuonis mėnesius. Netrukus iš ten jį paleis. Tai bus balandžio pabaiga. Vyras kasdien galvoja, ką reikės daryti toliau, nes neturi kur eiti. Jau buvo nuvykęs pats ir į Šilutės rajono savivaldybę, kur Socialinės paramos skyriuje specialistai pasakė, jog jis tam tikrą laiką gali gyventi Socialinių paslaugų centro nakvynės namuose. „Nenoriu aš ten gyventi. Galėčiau prižiūrėti vienkiemį, padėti atlikti smulkius ūkio darbus – skaldyti malkas, pjauti žolę, prižiūrėti aplinką. Sunkių ūkio darbų nepadarysiu. Negalėsiu nešioti pilnų maišų ar padėti dirbti sunkius  darbus laukuose. Nebeturiu pusės pėdos ir sunku išlaikyti pusiausvyrą. Tolimesnius atstumus vaikštau su lazda, - guodėsi pašnekovas.

Jis jau ilgą laiką nebevartoja alkoholio. Sako, kad visiškai nejaučia noro ir traukos velnio lašams. Dabar Artūras nori tik susitvarkyti savo gyvenimą, atsistoti ant kojų. Todėl prašo gerų žmonių pagalbos – suteikti stogą virš galvos. Už jį jis ketina sąžiningai dirbti tiek, kiek leis jo jėgos. Artūro telefono numeris: 8 641 97 018.


Straipsnio komentarai

as2016-04-18
ar nereikejo jam i tele3 pagalbakreiptis galpaskoki ukininka butu nukreipe
Komentaras patinka Komentaras nepatinka
savas2016-04-12
kiek matau yra cia teiseu mums ,kiekvienam yra duodamas sansas ,dievas yra teisejas ,o ne mesturimia teisti ,duok DIEVE jam dar viena sansa,

Komentaras patinka Komentaras nepatinka
coca2016-04-12
VISADA YRA GYVENIME DUOTA PASITAISYTI IR ZIURETI Y GYVENIMA KITAIP,UZAUGAU SU ARTURU ZINAU DAUG,NERA KALTU VIENO NIEKADA,TAIP TEVUKA PALAIDOJU BUDAMS NEPILNAMETIS BROLIS IRGI GREIT NETIKETAI ISEJO ANAPILIN,MAMA DAUG METU ISDIRBO DARBU VYGDIMO BARE, AS TIKIU ZMONIU PAGALBA DUOKIM KAD IR MAZA SANCA BET SUTEIKIM PAGALBA,SU PAGRBA RAMUNAS.L.COCA Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Ina2016-04-12
Visatos desnis visakame yra atlygis,kaip tu elgiesi nezinia kada visa tai gryz,bet gryz dvigubai ,is patirties zinau Komentaras patinka Komentaras nepatinka
***2016-04-12
Ale jumoristas.kai buvo sveikas save skandino alkoholyje.Nereikejo galvoti nei apie darba, nei apie pensija kaip visi normalus zmones. Atsibudo tik dabar kai neturi nieko, net sveikatos. Kam tu dabar reikalingas toks. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
gitana2016-04-11
Kazin kaip tas pusbrolis gyvena?ar ramiai miega ar vaikus turi? juk lazda turi 2 galus ! Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar jau pakeitėte padangas savo automobiliui?