Didėja praraja tarp gerų ir blogų mokyklų

Mokslo įstaigų rikiuotė menkai pasikeitė – pirmauja tie patys kaip ir pernai universitetai bei gimnazijos, tik vienu kitu atveju lyderiai apsikeitė vietomis. Tačiau krinta į akis ir švietimo strategus sunerimti verčiantys reiškiniai.

Pirmiausia kyla klausimas, ar nesmunka bendras visos švietimo sistemos pamatais laikomos vidurinio mokslo grandies mokymo lygis. Nekalbama apie geriausių gimnazijų sąrašuose esančias mokyklas – jų auklėtiniai tebėra motyvuoti, aukštais balais išlaiko egzaminus.

Bet mokinių žinių patikra rodo, kad didėja praraja tarp gerų ir prastų mokyklų, auga atotrūkis net tarp atskirų savivaldybių švietimo lygio.

Pagal abiturientų išlaikytų valstybinių brandos egzaminų rezultatus pirmauja didmiesčiai: Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys ir Klaipėda. Rikiuotę pagal gyventojų skaičių kiek suardė tik uostamiestis, trečias dydžiu, bet atsidūręs penktoje vietoje pagal abiturientų žinias.

Aišku, toje pačioje savivaldybėje yra ir gerų, ir labai prastų mokyklų. Vilniaus regione geriausių ir prasčiausių mokyklų moksleivių žinių lygis gali skirtis net tris kartus.

Pasitaiko atvejų, kai tame pačiame rajone vos per porą kilometrų viena nuo kitos esančios mokyklos skiriasi kaip diena nuo nakties, nes vienur sukurta mokytis skatinanti aplinka, užkirstas kelias patyčioms, dirba mokinius motyvuoti gebantys mokytojai, o kitur – ir pastatas aptriušęs, ir vaikų mokslai mažai rūpi net pedagogams.

Nors mokymosi sąlygos labai priklauso nuo konkrečios mokyklos vadovų ir bendruomenės, mokinių žinių patikrinimo rezultatų vidurkis rodo ir didžiulius švietimo lygio skirtumus tarp savivaldybių.

Antai visoje Kalvarijos savivaldybėje dešimtokų lietuvių kalbos ir matematikos žinių patikros rodiklis pagal dešimtbalę sistemą nesiekė net 4 balų.

Išvydę kai kurių mokyklų rezultatus švietimo ekspertai net stvėrėsi už galvos. Pavyzdžiui, Šilutės Martyno Jankaus pagrindinėje mokykloje matematikos žinių vidurkis 1,67, Ukmergės „Šilo“ pagrindinėje mokykloje – 1,9 balo. Panaši padėtis ir Kalvarijų Jurgėnų bei Elektrėnų „Ąžuolyno“ mokyklose.

Tai reiškia, kad šių mokyklų dešimtokai visiškai nemoka matematikos, nesugeba išspręsti net ir tokių elementarių užduočių, kaip suskaičiuoti, kiek valandų turi trys savaitės, nors galėjo naudotis skaičiuotuvais.

Iš viso net 40 šalies mokyklų ne tik matematikos, bet ir lietuvių kalbos dešimtokų žinių patikros rezultatai tiesiog tragiški – bendras šių dalykų vidurkis nesiekia ir 4 balų.

Lietuvių kalbos rodikliai truputį aukštesni nei matematikos, bet juos šiek tiek kilstelėjo už kalbėjimo užduotį skiriama balo dalis, o raštingumo lygis, tiksliau, visiškas neraštingumas, švietimo specialistus varo į neviltį – beraščiai moksleiviai gramatikos ir stiliaus klaidų sugeba padaryti daugiau, nei būna žodžių jų parašytame tekste.

Reitingų sudarytojai pareiškė jaučiantys liūdesį, o kai kurioms mokykloms esą savo pavadinimo iškabą reikėtų pakeisti žodžiu „gėda“. Bet paradoksas, kad šių mokyklų vadovai nė nesupranta, kodėl reikėtų gėdytis, aiškindami, kad jų vadovaujamose įstaigose visai gera padėtis.

Jie labiausiai bijo, kad auklėtiniai neišsilakstytų – nepereitų mokytis kitur, todėl vengia viešinti testų rezultatus, slepia bendrus mokymosi rodiklius net ir nuo mokinių tėvų.

Vis dėlto yra mokyklų, kuriose iš 100 pradėjusių mokytis vaikų vyresnėse klasėse telieka pusė ir tokio didžiulio jų nubyrėjimo negalima aiškinti vien emigracija. Aišku, kad rūpestingesni tėvai perkelia savo vaikus į geresnes mokyklas.

Gal švietimo sistemai ir naudinga, kad vyksta vadinamasis balsavimas kojomis, bet jį turėtų lydėti ir organizacinės priemonės – beviltiškai prastai mokinius rengiančias mokyklas reikėtų pertvarkyti ar uždaryti.

Kita vertus, mokinių migracija iš prastesnių į geresnes mokyklas dar labiau didina jų lygio skirtumus, sukuriami savotiški nemotyvuotų, nieko nesimokančių mokinių ir abejingų, pavargusių mokytojų rezervatai.

Geriausiais pasiekimais išsiskiria mokinius atsirenkančios mokyklos ir jų rikiuotė mažai keičiasi jau ne vienus metus – tai Vilniaus licėjus, Kauno technologijos universiteto ir Vilniaus jėzuitų gimnazijos.

Matyt, reikia Lietuvai ir tokių mokyklų, kuriose būtų sutelkti gabiausi mokiniai, nors jų atrinkimas vis dar švietimo specialistams kelia abejonių, ar tai suderinama su demokratijos ir lygybės principais.

Vis dėlto ypač turėtų būti remiamos mokyklos, kurios nesiima mokinių atrankos, bet sugeba juos ne ką prasčiau parengti nei elitiniai licėjai ir gimnazijos. Tuo garsėja Klaipėdos licėjus, Panevėžio J.Balčikonio ir Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos, dar kelios mokyklos.

Jų patirtis turėtų būti analizuojama ir skleidžiama šalyje, nes tai pavyzdžiai, rodantys, kad įmanoma sukurti gerą mokymosi aplinką, garantuoti aukštą žinių lygį ir neturint išskirtinių sąlygų.

Neabejotina tiesa, kad mokyklos sėkmės receptas – profesijai tinkantys, kvalifikuoti pedagogai. Tačiau nepakanka vien gerų norų, kad jie ateitų į mokyklas. Reikia valdžios pastangų, be abejo, ir didesnio švietimo finansavimo, kad mokytojo profesija taptų prestižinė.