Vienišų senolių gyvenimo realybė: nakties baimė ir mirties laukimas

Daug kalbėjo su artimaisiais

Aštuoniasdešimt ketverių Stanislova ir keturiais metais už ją vyresnis Bronislovas gyvena Balčiuose. Tiesa, Bronislovas nesenai apako. Čia juos pažįstantys žmonės pasakojo, jog pora buvo labai darbšti – turėjo tvarkingus namus, viskuo aprūpino savo keturis vaikus. Vienas iš atžalų savo noriu pasitraukė iš gyvenimo. Tas sūnus buvo žmogus, kuris gyveno netoli savo gimdytojų. Nelikus jo, ūkį perėmė anūkės šeima. Ten jie ir ūkininkauja iki šiol. Tačiau savo seneliais nesirūpina.

Klausėme kaimynų, kodėl senoliai vieniši ir niekas jais nenori rūpintis. „Stanislova ūmaus būdo, konfliktuojanti, nerandanti bendros kalbos su artimaisiais. Jie nenori turėti nieko bendro su ja. Bronislovas – labai protingas žmogus, gero būdo. Žmones atpažįsta iš balso. Visada labai klausė savo žmonos“, - pasakojo kaimynė.

Vainuto seniūnijos socialinio darbo organizatorė Marta Rūta Miliauskienė teigė, kad daug kalbėjo su artimaisiais dėl S. ir B. Mauricų. Rūpintoja jie yra pasirinkę dukrą Danguolę. Jai seniūnijos darbuotoja siūlė nupirkti tėvams butą Vilniuje, kad gyventų netoli jos, nes ir galimybių ten pasirūpinti tėvais būtų daugiau, mat sostinėje yra daugybė įvairiausių pagalbos centrų. Tačiau to jų dukra nepadarė ir iki šiol rūpinasi jais kiek tik gali. Atvažiuoja, sutvarko namus, nuveža pas gydytojus. „Dukra buvo suradusi giminaitę, kuri ateidavo į namus sutvarkyti buities. Tačiau neįtiko Stanislovai, nes sugalvojo sutvarkyti jos šaldytuvą. Nuo tada ji atsisakė eiti padėti senoliams“, - kalbėjo M. R. Miliauskienė. Su ja drauge nuvykome pas senjorus. Po pokalbio su jais paaiškėjo, kad jiems visiškai nedaug iš šio gyvenimo ir tereikia – tik trupinėlio pagalbos ir dėmesio.

Trūksta sveikatos

“Šilokarčemos“ korespondentę pasitiko Stanislova. Jos sutuoktinis gulėjo lovoje, nes tuo metu jam buvo sutrikęs širdies darbas. Abu - jau papusryčiavę. Namai atrodė pakankamai tvarkingi. Stalas nuvalytas nei šaukštelio, nei puodelio neišplauto nebuvo. Trūko namuose gal tik gaivaus oro ir, kad grindys būtų iššluotos.

 „Nepajutom kaip ta senatvė atėjo. Turėjome karvių, melždavau jas. Pašerdavome. Taip ir gyvenome“, - pradėjo pokalbį senolė. Seniau ji ir jos vyras dirbo fermose, paskui buvo gana stiprūs ūkininkai, turėjo nemažai žemės. Pasak Bronislovo, augino paršelius, juos vežė parduoti į Kaliningradą, o bulvių siūlė įsigyti Volgogrado gyventojams. Verslas jam sekėsi neblogai. Į gyvenimą neišleido tuščiomis rankomis savo vaikų. Nupirko ir po automobilį, ir namus. Pasak B. Maurico, vaikai jam visada buvo pirmoje vietoje, visada rūpėjo, kad jiems nieko netrūktų.

Pasidomėjus, ko jiems dabar labiausiai trūksta, suskubo atsakyti B. Mauricas. „Nieko netrūksta. Tik sveikatos. Nors truputį matyčiau. Dabar visiškai nieko nematau“, - guodėsi jis. Tuo metu žmona sėdėjo susigūžusi ir nuleidusi ašarotas akis. Paklausus, o ko jai labiausiai trūksta, ji pradėjo dar labiau verkti ir sakė, jog paskutiniu metu ją kankina baisūs galvos skausmai, svaigimas ir tik to ji nori atsikratyti.

Labiausiai bijo nakties

Dabar Mauricai jaučiasi vieniši. Trūksta jiems ir norinčių su jais pabendrauti ir galinčių padėti sutvarkyti namus, pasigaminti maisto. Nešvenčia jie ir savo gimtadienių, niekas jų net neprisimena.

„Reikia mums tos pagalbos. Jaunas nepagalvoji, kad gali ateiti kada nors tokia kančia. Jaunas esi ir kvailas. Negalvoji, kad kažkada ateis ir mirtis. Nieko nepadarysi“, - vergdama kalbėjo senolė.

Labai myli ji ir savo šunį. Vienintelį sargą. Jis tuoj pradeda loti, kai kas nors svetimas ateina į kiemą. Senoliai kasdien gyvena baimėje. Baisiausia jiems naktį, nes ne kartą kažkas juos apvogė. Neseniai net grūdus išnešė.

„Kiek čia begyvensiu. Mums jau kvepia išvažiuoti. Čia ir numirsime. Ateina tas laikas išeiti. Nieko nebenoriu. Nebedžiugina paukščių giesmės, laukiu tik mirties. Nebėra jėgų. Nebepajėgiu kaip anksčiau – susitvarkyti namus, išsiskalbti, išsivirti valgyti. Vaikai turi savo darbus, reikalus“, - teigė Stanislava. Ji daug meldžiasi. Sukalba poterius ir už mirusiuosius vaikus. Rožančius nuolat jos rankose.

Abu namų šeimininkai buvo labai malonūs. Jautėsi, kad po ilgo bendravimo jų balsai pasidarė gyvybingesni ir linksmesni. Buvo galima įsitikinti, koks galingas yra nuoširdus bendravimas ir kiek daug jis gali prisidėti prie geros savijautos.

Seniūnijos atstovė papasakojo, kad nuo birželio pradės ateiti pas juos socialinė darbuotoja, kuri padės susitvarkyti namus, pasigaminti maisto. Sužinojus šią žinią senoliai apsidžiaugė. “Dabar jau bus geriau“,- sakė Bronislovas.

Socialiniai darbuotojai vis dažniau kartoja žodį „susvetimėję“. Toks apibūdinimas puikiai tinka vaikams, kurie vengia rūpintis savo tėvais. Tik negalima pamiršti, jog lazda turi du galus. Niekada nežinai, kada ji atsisuks prieš tave – nesirūpinantį savo tėvais, kurie padovanojo, tai kas pasaulyje brangiausia – gyvybę.

Išvykome iš Stanislavos ir Bronislovo ramesni, nes neaišku, dėl kokių priežasčių – ar dėl to, kad įsikišo žiniasklaida, ar dėl to, kad tiesiog seniūnijos darbuotojai suskubo padėti, - nuo šiol juos lankys socialinė darbuotoja, kurios senoliai labai laukia.