Visas Sibiro košmaras dar ir dabar sapnuojasi

2016-06-14, Stasys BIELSKIS
Marija - lietuvių šeimoje Sibire, apie 1953 m.
Marija - lietuvių šeimoje Sibire, apie 1953 m.

Gedulo ir vilties dienos, kuri Lietuvoje minima birželio 14-ąją, išvakarėse „Šilokarčemos“ korespondentas pakalbino Pagėgių krašto tremtinę Mariją Miknienę. Ši Stoniškių kaime gyvenanti moteris visų yra gerbiama už darbštumą, kuklumą. Turbūt visi stoniškiečiai ją pažįsta, nes 18 metų dirbo laiškininke ir yra aplankiusi kiekvieną sodybą.

Prisiminimai iš Sibiro laikų

„Pagėgių krašto politinių kalinių ir tremtinių prisiminimai“ – taip pavadintoje Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos išleistoje knygelėje yra ir M. Miknienės pasakojimas.

„Gyvenau Galnės kaime, netoli Vainuto, ūkininko šeimoje, - prisimena Marija. - Šeimoje augome aštuoni vaikai - penki broliai ir trys seserys.1947-aisiais, būdamas 21-erių metų nuo rusų ,,partizanų“ kulkos žuvo brolis. Ūkį konfiskavo, tėvelis buvo nuteistas 2 metams kalėjimo. „Bausmę“ atliko Šilutės kalėjime, o 1948 metais buvo nužudytas Macikų lageryje, ten ir palaidotas.

Prisimenu, buvo saulėtas 1951 metų spalio 2-osios rytas. Aš, tada dar Marija Jakštaitė, mokiausi Žemaičių Naumiesčio mokykloje, 9 klasėje. Gyvenome prie gatvės, ir per visą naktį matėme, kaip mašinomis vežė žmones. Visą dieną kankino negera nuojauta, tad nuėjau į mokyklą ir atsisveikinau su klasės draugais. Grįžau dviračiu, bet į namus neužsukau, nes kaimynai pasakė, kad jau vežimai nuvažiavo į mūsų namus vežti mūsų šeimos.

Grįžau namo, o ten triukšmas, šauksmas. Mamytė sutrikusi, nes namuose - tik dvi sesutės ir broliukas, o vyriausias brolis pabėgo. Tačiau išmintingo dėdės dėka jis grįžo. Pravardžiuojami, stribų stumdomi, raginami ,,greičiau, greičiau“, per dvi valandas privalėjome pasiruošti išvažiavimui. Ruduo, maisto atsargų dar nebuvo, nors pilni tvartai ir kiaulių, avių, paukščių, karvių. Tačiau nieko pasiskersti neleido. Turėjome duonos kepalą, pusmaišį miltų ir mėsos keletą gabaliukų. Ką galėjome, susidėjome į maišus ir, stribų lydimi, palikome savo gimtus namus, gimtinę.

Nuvežė į Vainuto stribų būstinę, iš ten į Priekulės geležinkelio stotį. Iš Priekulės išvežė tik vakare, turėjau galimybę pabėgti, bet brangiausias turtas buvo mama, tai ir važiavome visi kartu. Gyvuliniai vagonai, kiekviename - apie 100 žmonių, langai užkalti, apraizgyti spygliuota viela, aplink sargyba.

Prasidėjo kančių, alkio ir nežinomybės kelionė, kuri truko 16 parų. Trūko oro, vandens, apie maistą galėjome tik pagalvoti. Tik trečią parą atnešė kopūstų sriubos.

Viskas vienoje vietoje, čia pat ir valgykla ir ,,tupykla“. Pradėjo žmonės sirgti. Kaimynas Rimkus, buvęs Galnės seniūnas, mirė vagone. Namiškiams leido jį aprengti, du jo sūnūs ir kiti kaimynai, traukiniui sustojus, išnešė mirusį už vagonų, padėjo ant anglių krūvos, palaidoti neleido. Taip ir liko nežinia kur, kokiame mieste, tik žinia, kad tai buvo jau Sibire.

Sunku apsakyti, ką teko ilgoje kelionėje iškęsti, tik aštuntą parą sustojus traukiniui, leido išlipti, tačiau sargyba nesitraukė nė per žingsnį.

Spalio 16 d. traukinys sustojo Krasnojarsko krašte, Ačinsko stotyje. Atvykome į ,,rojų“, susėdome stotyje ir laukėme ,,pirklių“. Vergų pirkti pasirodė dideli tūzai - kolūkių pirmininkai. Jie žiūrėjo ir rinkosi didesnes šeimas. Mūsų šeimoje buvome trys seserys. Aš gimusi 1933 m., sesuo Salomėja – 1934 m., Valentina – 1941 m. Brolis Vaclovas – 1939 m., Klemensas – 1925 m. ir mamytė, gimusi 1898 m. Tad susikrovėme viską į vežimą, su mumis buvo dar viena, aštuonių žmonių Mišeikių šeima, važiavome dar 30 km. Atvykome į Ladanovkos kolūkį, mums buvo paruoštas vienas kambarys su dideliu rusišku ,,pečiumi“. Kolūkis nedidelis, apie 70 namų, kontora, mokykla, parduotuvė, trys gatvės.

Taip prasidėjo savarankiškas tolimoje žemėje mūsų gyvenimas. Čia žmonės taip pat vargani, neturtingi, vyrai invalidai, daugiausia moterys ir vaikai, trūko darbo jėgos. Neturtingieji kaimynai mums padėjo kiek kas galėjo, o turtingaisiais pasiremti negalėjome.

Pirmoji žiema buvo be galo sunki, brolis pradėjo mokytis už 10 km traktorininko profesijos Pavasarį jis gavo seną traktorių ir prasidėjo darbai. Visą dieną, nuo ryto iki vakaro, mus kankino varmai, mašalai, mažos muselės. Kentėjome nuo šalčio, alkio ir pravardžiavimų - ,,fašistai, banditai“. Kur sunkesni darbai, ten siųsdavo tremtinius. Mano darbai prasidėjo nuo avių ganymo, vėliau – karvių melžimas, prikabinėtoja prie traktoriaus. Lengvai dirbau laiškininke, 5-6 kilometrai buvo ne atstumas. Vėliau dirbau sandėlyje, valėme grūdus. Vėliau, išmokus rusų kalbą, dirbau jau sąskaitininke.

Atėjus žiemai, kolūkio darbininkus varydavo dirbti į miškus, už 200 km. Vietiniai gyventojai mokėjo išsisukti nuo šio sunkaus darbo, o mes, komendantūros priežiūroje, pasirašytinai prisiekėme, kad amžinai čia dirbsime ir gyvensime. Žiemos sniegynuose skęsdavome iki juosmens, sunkus fizinis darbas nualino mus visus. Vasarą už 4-5 km šienaudavome savo gyvulėliams šieną. Be komendanto leidimo niekur nevalia išeiti. Dirbome be poilsio dienų, jokių švenčių. Brolis tarnavo 16-oje lietuviškojoje divizijoje. Gruodžio mėnesį ir jis buvo ištremtas į Sibirą, nuo šeimos už 800 km, į miškų ūkį.

Po Stalino mirties gautas įsakymas suvienyti šeimas, tai brolis gyveno su mumis, dirbo mašinų-traktorių stotyje vairuotoju. Visi lietuviai už savo darbštumą, sąžiningumą buvome gerbiami. Pirmąją žiemą šiaip taip išvargome, baigėsi vasaros darbai, gavome pirmąjį atlyginimą. Nusipirkome ožkelę, tada mūsų gyvenimas pradėjo gerėti. Grybai, uogos gelbėjo lietuvius nuo bado.

Brolis už sąžiningą darbą gavo Lenino ordiną, tai buvo bilietas visai šeimai namo.

1957 metų rugpjūčio mėnesį gavome leidimą grįžti į Lietuvą, tačiau dirbome iki rudens, kol gavome atlyginimą.

Po 7 metų tremties, 1957-ųjų spalį išvykome į brangią tėviškę. Grįžę radome savo namus, nors ir apleisti, bet juose niekas negyveno, tad savo gyvenimą pradėjome iš naujo.

Visas Sibiro košmaras sapnuojasi ir dabar, praėjus beveik 60 metų...“

Ir grįžus į Lietuvą nemalonumų pasitaikė

„Man, jau nebe Jakštaitei, o Miknienei, prieš trisdešimt vienerius metus grįžusiai iš Sibiro, dar prieš Sąjūdžio laikus reikėjo pasikeisti pasą, tai migracijos tarnyboje pasiūlė kraustytis gyventi į Sovetską. Nes pastebėjo, kad buvusi Sibire, neva neturinti teisės gyventi Lietuvoje, - „Šilokarčemai“ pasakojo M. Miknienė. – Sibirą labiau prisimenu, o vėlesnį gyvenimą čia, Lietuvoje, - jau mažiau“.

Apie asmeninį gyvenimą daug nenorėjusi kalbėti moteris, pasakė tik tiek, kad labai puikiai susipažino su savo būsimu vyru Stanislovu, tai įvyko jos brolio sandėlyje. Su vyru išgyveno 47 metus, jis jau 8-erius metus amžinatilsis. Jiedu užaugino du vaikus, dabar gyvenančius Kaune.

„Dukra dirba viršininke migracijos tarnyboje, sūnus irgi neblogai gyvena. Dabar viena gyvenu, atvažiuoja vaikai į Stoniškius, sutvarko mano namus. Pastaruoju metu sunkiai vaikštau, geriau važiuoti dviračiu – vis dėlto aštuoniolika metų dirbau laiškininke. Tais laikais nebuvo mašinų, tai dviratuku žiemą ir vasarą... Ir, ačiū Dievui, sveikatos dar turiu, bet pasipuikuoti taip, kaip norėčiau, nebepajėgčiau“, - kalbėjo M. Miknienė.


Foto galerija

Marija Jakštaitė tarp likimo seserų Sibire. Apie 1951-1952 m.

Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!