Stoniškiuose - paminklas tremtinių kančioms atminti

2016-06-18, Stasys BIELSKIS
Stoniškių kaimo parkelyje iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo, skirtas politiniams kaliniams ir tremtiniams, kurių gretos kasmet vis retėja.
Stoniškių kaimo parkelyje iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo, skirtas politiniams kaliniams ir tremtiniams, kurių gretos kasmet vis retėja.

Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Stoniškių kaimo parkelyje vyko atminties popietė: „Sugrįžta paukščiai į namus“. Nuo seniūnijos parkelio link patraukė eisena, kurioje mokiniai nešė ąžuolų girliandas, už jų ėjo jaunimas su vėliavomis, renginio organizatoriai ir svečiai. Skambėjo tremtinių  dainų įrašai. Eisenos dalyviai sustojo prie paminklinio akmens, kuris netrukus buvo atidengtas.

Renginio vedėja, Pagėgių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Danutė Bardauskienė kalbėjo jausmingai: „Gedėjau tautos - netekusios stipriausių savo girių medžių, gražiausių savo gėlynų žiedų, būsimų kartų karžygių. Skausmą Lietuvai išsako laukų gimtųjų akmenys, giedantys Tėvynei sakmę“.

Šiemet sukako 75-eri metai, kai prasidėjo pirmieji masiniai lietuvių trėmimai. Yra dalykų, kurių žmogus negali arba tiesiog neturėtų pamiršti. Tokio tikslo vedini beveik prieš du mėnesius Stoniškių seniūno pavaduotojo Gintauto Stančaičio sukviesti ir susirinko būrys iniciatorių pastatyti šį paminklą.

Pasak G. Stančaičio, džiugu, kad geru draugu, pritarusiu sumanymui, tapo stoniškietis Nerijus Paleckis, sutikęs iš metalo iškalti raides paminklui, o Nerijaus pavaizduotoji saulė – tai šviesos ir ugnies simbolis. Juk lietuviai ilgai tikėjo į amžinatvės pradą - šventąją ugnelę, kurią išreiškė ornamentų raštuose saulės simboliu - apskritimu.

N. Paleckis pasidalijo mintimis, kaip sekėsi šis jo kūrybos procesas. Atrišti juostą nuo paminklo pakviesta Rukų kaimo gyventoja tremtinė Marytė Miknienė (jos tremties metų prisiminimus išspausdinome praėjusiame „Šilokarčemos“ numeryje). Paminklinį akmenį atidengė Stoniškių seniūno pavaduotojas G. Stančaitis  bei paminklo autorius N. Paleckis.

Stoniškių pagrindinės mokyklos mokiniai apjuosė paminklą ąžuolo lapų girlianda. Pagėgių Šv. Kryžiaus bažnyčios klebonas Vytautas Gedvainis tarė keletą šiltų žodžių šia neeiline proga ir pašventino paminklinį akmenį. Svečiai ir Stoniškių seniūnijos tremtiniai uždegė atminties žvakeles.

Kad būtų įamžinta ši graži iniciatyva, visi susirinkę tremtiniai ir svečiai nusifotografavo prie paminklo atminčiai.

Antroji renginio dalis vyko Stoniškių kultūros namuose. Salėje, mažuose aukurėliuose, pleveno uždegta ugnelė. Scenoje folkloro dainų atlikėja, panemuniškė  Airida Mockutė, vadinama jaunąja Veronika Povilioniene, padainavo lietuvių liaudies dainą.

Toliau renginį vedė Roberta Valentina Zubrickaitė ir Kamilė Jankevičiūtė.

Roberta klausė: „Ar tu, Kamile, bent gali suvokti, ką turėjo išgyventi žmonės, kuriuos naktį kėlė iš šilto patalo, davė susiruošti geriausiu atveju vieną arba dvi valandas ir vežė gyvuliniais vagonais į svetimus kraštus?“

Kamilė kalbėjo: „Neįsivaizduoju, nes man baisu suprasti, kaip reikėtų palikti savo brangius namus, mokyklą ir draugus. Istorijai nenueiti užmarštin padeda tik gyvi liudininkai“. Todėl ji paprašė pasidalinti savo prisiminimais tremtinius Vytautą Valainį ir Marytę Miknienę.

Nuostatą, kad „lietuvis visur, nors ir ant akmens, gali pragyventi“ patvirtino ir mūsų tremtinių atsiminimai, kai jie Sibire keletą kartų gerai prasigyvendavo ir būdavo perkeliami kitur, o jie ir vėl kabinosi į gyvenimą, kūrė savo materialinę gerovę, rūpinosi vaikų, šeimos išlikimu.

Skaitant tremtinių laiškus, jaučiama, kaip atstumas nuo gimtojo krašto žmogui darė įtaką. Laiškuose gyva atmintis – nuoga tiesa apie tremtį. Laiškai buvo rašomi labai greitai, tremtiniai tam turėdavo vos kelias minutes laiko. Tačiau jie labai prasmingi. Iš laiškų sužinome daug dalykų: apie patirtą vargą, ilgesį ir žmonių lūkesčius. Tremtinė Bronė Mockienė renginio metu pasidalijo prisiminimais, kaip ji rašydavo laiškus, kokia būdavo galimybė juos gauti Sibire.

Nuoširdžiais žodžiais į tremtinius kreipėsi ir Pagėgių savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Stonys, Pagėgių kultūros centro direktorė Svetlana Jašinskienė bei vietos veiklos grupės „Pagėgių kraštas“ administratorė Rasa Stonienė.

Baigiantis renginiui parodytas Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių sukurtas dokumentinis filmas „Šičionykštė“. Tai filmas apie šilgališkę, jau amžinatilsę Hildegart Spalvienę. Šių kūrėjų filmai dažnai kviečiami į tarptautinius dokumentinio kino festivalius, yra ne kartą pelnę garsiausių festivalių apdovanojimus, tarp kurių – už dokumentinį filmą „Šičionykštė“ gavo geriausio trumpametražio dokumentinio filmo prizą festivalyje „Cinema du reel” (George Pompidou centras, Paryžius) . Keletą žodžių apie H. Spalvienę tarė Šilgaliuose gyvenantys jos anūkai - brolis ir sesuo  Jonas Buskys bei Kristina Dvarvytienė.

Jaunuoliai visiems svečiams išdalijo Šilgalių daugiafunkcio centro moksleivių padarytus angelus, kaip taikaus gyvenimo simbolius. Angelus vaikams padėjo pagaminti mokytojos Laima Bagdonienė ir Liucija Bungardienė.

„Būkime kaip tie paukščiai, grįžkime į savo namus, - skambėjo vakaro vedėjų Robertos ir Kamilės tariami žodžiai. - Gyvenimas – nemirštanti giesmė, jis ir pro skausmą apie laimę šneka“.


Foto galerija

Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar perkate ekologiškus produktus?