Gyvenimo išbandymai neatėmė šypsenos iš devyniasdešimtmetės

2016-07-17, Lijana JAGINTAVIČIENĖ
Stefa Viktoravičienė mėgsta po savo kiemą pasivaikščioti.
Stefa Viktoravičienė mėgsta po savo kiemą pasivaikščioti.

Gyvenimas tęsiasi pažymėdamas metų virtines ant vasara ir lietumi kvepiančio gimtinės vieškelio… Susitikimai su prisiminimų skrynios lobiais besidalinančiais gimtojo krašto žmonėmis – didelis turtas. Liepos 10-ąją garbingą jubiliejų atšventė Grabupių kaimo gyventoja Stefa Viktoravičienė. Nors už jos nugaros daugybė vargo, kančių, skausmo, nepritekliaus metų, šiandien ji tvirtina, kad yra labai laiminga senolė.

Buvo išvežta į Sibirą su kūdikiu ant rankų

Stefa gimė Kolainiuose, netoli Telšių. Jos mama dirbo pas ūkininkus. Gimdytoja visada vesdavosi drauge ir savo atžalas. Tėvas stengėsi užsidirbti Argentinoje. Likimas lėmė tai, kad iš svetimos šalies jis nebegrįžo. Turėjo grabupiškė ir seserį Eleną bei brolį Juozą.

„Iki septynerių ganiau žąsis. Ir šiandien prisimenu skausmą, kai jos įgnybdavo. Paskui išėjau pas ūkininką prižiūrėti karvių. Mamai jis už darbą atsiskaitydavo iki Kalėdų. Saugojau ir vaikus“,- pasakojo senolė. Su savo antrąja puse susipažino pas vieną ūkininką. Po kelerių metų draugystės atšoko vestuves.  Anot S. Viktoravičienės, jos sutuoktinis buvo  gražus, geras vyras, kuris Lietuvos laikais buvo šaulys. Netrukus pora susilaukė pirmagimės Kazimieros. Neilgai šeimą gaubė džiaugsmas. Nutiko taip, kad Stefa liko viena su vienerių metų vaiku ant rankų, besilaukianti  antrosios atžalos, nes jos sutuoktinį uždarė į kalėjimą dėl to, kad buvo šaulys. „Vyrą paėmė į kalėjimą, o jis iki šiol ir negrįžo. Ten jis po dvejų metų mirė. Prieš tai jau buvau palaidojusi antragimę, kuri  išėjo anapilin devynių mėnesių“, -  sakė močiutė.

Vieną pavasario dieną į jos kiemą atvažiavo arkliais tempiamas vežimas. Jame buvę vyrai pasakė, kad moteris turi greitai susiruošti ir važiuoti drauge. „Į vieną ranką pasiėmiau maišelį su keliais daiktais, o į kitą – dukrą. Nuvežė mus ant dirvono ir liepė laukti, kol atveš kitus žmones. Pamatė vienas policininkas, kad nieko neturiu, tai atnešė didelį kepalą duonos. Netrukus visus išvežė į Telšių traukinių stotį. Ten susodino į gyvulinius vagonus. Net septyniolika parų keliavome į Sibirą“, - prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Krasnojarsko krašte moteris išgyveno daug skaudžių ir sunkių akimirkų. Džiaugdavosi, jei atsikėlusi ryte turėdavo bulvę ir galėdavo ją suvalgyti su visa lupena. Kasdien savo mažą dukrelę palikdavo miegoti, o pati išskubėdavo dirbti į mišką, kur kirto miškus.

„Buvo sunku, gal dėl to sveikatos ir neturiu“, - svarstė grabupiškė. Tremties metais sutiko svetimoje šalyje likimo draugą. Nors susilaukė dar vienos dukters, tačiau į Lietuvą grįžo viena su dviem atžalomis ant rankų. Čia apsistojo pas brolį Grabupių kaime, kur nebuvo svetingai priimta, mat jos net nepažįstantys žmonės bandite vadino. Niekam nerūpėjo, ką moteris jautė, kokias kančias Sibire buvo išgyvenusi. Visi tiesiog galvojo, kad jei buvai ištremtas, buvai banditas.

Viskas liko už nugaros

Stefa buvo labai darbšti – šėrė kiaules, veršius. Todėl netrukus gavo paskolą, pasistatė namus, kuriuose gyvena ir dabar. „Mano gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, bet vis tiek buvo gerai. Dabar žmonėms blogiau – darbų neturi, neuždirba“, - įsitikinusi S. Viktoravičienė.

Ji tikina, kad dabar yra labai laiminga, ir taip yra dėl to, kad viskas, kas buvo skaudu, liko už nugaros. Džiaugiasi senolė artimųjų meile, dėmesiu. Jos didžiausias turtas – šeši anūkai ir penki proanūkiai. „Dabar tikrai gerai gyvenu. Ką noriu, tą darau. Užsimanau į lauką, ten ir einu. Noriu miegu, noriu sėdžiu.. Niekas man nieko nedraudžia. Dabar jau atsigaunu po visų vargų“, - tęsė pokalbį senolė. Ji niekur nesimokė. Skaityti, skaičiuoti ir savo vardą bei pavardę parašyti išmoko pati. Todėl kartais ne tik televizorių žiūri, bet ir laikraščius skaito.

Mėgsta ji atsikėlusi po kiemą pasivaikščioti. Kartais paslapčia net daržą ravi. Taip nori padėti artimiesiems, o šie saugo savo močiutę ir neleidžia jai sunkių darbų dirbti.

Nors daug vargo teko patirti, dar daugiau ašarų išlieti, liko pragyventų metų sukauptas turtas – išmintis, santūrumas, širdies gerumas, kuriuo jubiliatė dalijasi su jai brangiais žmonėmis.


Straipsnio komentarai

norma2016-07-17
Daug sveikatos ir ilgu gyvenimo metu mociute Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar jau pakeitėte padangas savo automobiliui?