Po viešo pagalbos prašymo – socialinių darbuotojų spaudimas?

Vaikystės prisiminti nenori

Erika gimusi Raseiniuose, o į Šilutę atsikraustė prieš 6-erius metus. Ji augo šeimoje, kurioje buvo aštuoni vaikai: penkios sesės ir trys broliai. Kelintas vaikas Erika buvo šeimoje, jaunoji mama tiesiog nebepamena: „Žinau tik, kad esu iš dvynių. Turiu brolį dvynį, o kelinti mes šeimoje, nebežinau. Nelabai aš bendrauju su jais, ryšį palaikau tik su viena seserimi Ligita, kuri yra Norvegijoje. Ji man labai padeda“, - pradėjo pokalbį Erika.

Iš pradžių Erikos tėvai ūkininkavo - augino karves, kiaules, braškes, kurias pardavinėdavo ir, kaip ji sako pati, gyveno labai gerai. Bet vėliau tėvai pradėjo vartoti alkoholį. Dėl ko, ji ir neprisimena.

„Žinau, kad pamažu mano tėvai pradėjo gerti ir ristis į dugną, bet kodėl ir kaip, nepamenu. Tada mus paėmė į internatą. Tiesa, ne visus, tik mane ir mano jauniausią seserį. Nes nebuvo sąlygų mums augti, o tėvai vis labiau ritosi žemyn, - toliau pasakojo Erika. - Bet man internate buvo daug kartų geriau, tai - mano antrieji namai. Ten ir pavalgydavau, ir ramu, šilta būdavo. Niekas neskriausdavo. O tėvas manęs ir mano brolio dvynio nemylėjo. Vadindavo mus zuikio vaikais. Visada žemino, ypač mane. Atsimenu, dar buvau nedidelė, kai mama liepė išvirti sriubos - „zacirkos“. Tai tokia sriuba - pieniška su kleckiukais. Aš išviriau ir nieko blogo nepagalvojusi pastačiau šiltai ant plytos. Ryte grįžo girtas tėvas. Pasakė, kad nori valgyti. Aš pašildžiau jam sriubos. Jis paragavo. Tada atsistojo nuo stalo, nuėjo ir užrakino duris. Pasodino mane ir liepė valgyti sriubą. Iš pradžių pagalvojau - gal tiesiog neskani, bet kai paragavau, supratau, kad ji sugižusi, ir taip jam pasakiau. O jis, vien dėl to, kad jam įpyliau tos surūgusios sriubos, liepė man išvalgyti šešias lėkštes. Mane pykino, bet jis liepė valgyti ir aš turėjau jas visas išvalgyti. Mirsiu, bet neužmirsiu, ką man teko patirti“, - nebesulaikė ašarų Erika.

Dar daugiavaikė mama prisimena, kaip vengdavo prieiti arčiau prie tėvo, kad tik neužkliūtų jam: „Kartą buvo taip, kad visi valgė makaronus virtuvėje, aš priėjau prie tėvo ir pasakiau, kad irgi noriu makaronų. Tada jis paėmė prie krosnies gulėjusį pagalį, padavė man ir sakė: „Imk ir graužk, čia tavo makaronas“.

Daug blogų prisiminimų Erika turi iš savo vaikystės... Vos tik pradėdavo pasakoti, tuoj susigraudindavo.

„Aš labai myliu savo vaikus ir neleisiu niekam jų skriausti. Nenoriu, kad jie turėtų tokią vaikystę, kokią aš turėjau“,- tikino daugiavaikė mama.

 Erikos mama mirė prieš 15 metų, tėvas – prieš 4 mėnesius.

Pirmųjų vaikų tėvas labai smurtavo

Dėl sunkių gyvenimo sąlygų Erika negalėjo baigti aukštųjų mokslų. Ji baigė Raseinių specialiąją mokyklą – 10 klasių. Vėliau bandė Radviliškyje įgyti siuvėjos amatą, bet čia mokslų taip ir nebaigė.

„Viskas dėl apkalbų - mane apkaltino, kad aš laukiuosi vaiko, nors taip nebuvo. Tai sukonfliktavau ir turėjau išeiti iš mokyklos“, - pasakojo Erika. Vėliau ji susipažino su savo pirmųjų dviejų vaikų tėvu. Išvažiavo gyventi į Rietavo savivaldybę.

„Kol nebuvo vaikų, viskas klostėsi gerai, bet vėliau jis pradėjo gerti ir smurtauti prieš mane. Kadangi aš alkoholio nevartojau, rūpinausi namais, turėjau kiaulių, karvę, viena dirbdavau ūkio darbus, jam tai nepatikdavo. Prie visko kabinėdavosi ir ištisai smurtaudavo. Net mano mažamečiai vaikai tai matydavo. Tik grįžta – už plaukų mane paima ir pradeda mušti. Nepatinka, ką pagaminu valgyti, puodą su maistu išpila ant žemės, uždeda grandinę man ant kaklo ir tampo po kiemą. Mažametė dukra puldavo ginti šaukdama: „Nemušk, tėveli, mamytės - ji nieko nepadarė!“, - pasakojo Erika.

Moteris niekam ir nesiskųsdavo, nes draugių tiesiog neturėjo. Turėjo tik savo vaikus. Bet kai eilinį kartą sumušė gyvenimo draugas, o kitą dieną Erika turėjo vykti į Rietavo savivaldybę tvarkytis dokumentus pašalpai gauti, ją pamatė socialinė darbuotoja, ir jaunoji mama privalėjo papasakoti visą teisybę, kas vykstą jų šeimoje. Būtent dėl smurtaujančio vaikų tėvo jie buvo įrašyti į rizikos šeimų grupę. Vėliau, po 5-erių metų, moteris rado jėgų pabėgti nuo smurtaujančio sugyventinio ir išsikraustė su vaikais kitur.

Susipažino su šilutiškiu Mantu

Su vaikais Erika viena gyveno apie metus, vėliau pažinčių portale susipažino su šilutiškiu Mantu (pavardė redakcijai žinoma, -  red. pastaba). Ilgą laiką jie bendravo tik telefonu, o maždaug po septynių mėnesių ryžosi susitikti.

„Atvažiavo Mantas pas mane su pilnais maišais maisto, net nejauku buvo. Kažkaip nepratus buvau, kad vyras gali taip rūpintis. Atvažiavo ir užmiršo išvažiuoti, - juokėsi Erika. - Jis malkas skaldydavo pas mane, dirbdavo pas kaimyną ir, įsivaizduojate, visus pinigus parnešdavo man, į šeimą. Ir, svarbiausia, negerdavo visai“.

Būtent tuo Mantas ir patraukė Erikos dėmesį. Ji pasakojo, kad būtent būdama su Mantu pasijuto esanti moteris, nes jis atlikdavo visus vyriškus darbus - ir Erikai būdavo daug lengviau.

Vėliau, Manto sesers paskatinti, jie iš Rietavo krašto atvažiavo gyventi į Šilutę. Mantas dviem jos vaikams davė savo pavardę, o po dvejų metų draugystės susilaukė bendro sūnaus, dar maždaug po pusantrų metų – dukrytės. Dabar Erika yra jau septintą mėnesį nėščia ir laukiasi trečiojo vaiko.

Kai atvyko gyventi į Šilutę, Mantas įsidarbino vienoje įmonėje – remontavo dviračius, vėliau dirbo lopšelyje darželyje – tvarkė aplinką, paskui gavo darbą „Šilutės balduose“.

„Viskas buvo labai gerai. Nuomojomės butą Turgaus aikštėje. Užtekdavo pinigų ir komunaliniams mokesčiams, ir maistui. Iki kito mėnesio dešimtos dienos tikrai išgyvendavome. Bet susiradau čia tokią draugę, kuri paprašė manęs paimti greitąjį kreditą, - pasakojo Erika. - Kas tas greitasis kreditas, aš net nežinojau. Draugė man tik pasakė, kad gausime pinigų ir galėsime jais naudotis, o vėliau reikės grąžinti po truputį, jei turėsime iš ko. Aš ir patikėjau. Paėmėme 2 tūkstančius litų. 1 200 litų daviau draugei, o aštuonis šimtus pasiėmiau pati. Tada tiek daug maisto pripirkau - buvo pilnas šaldytuvas. Labai džiaugiausi. Žinoma, Mantui nieko nesakiau apie kreditą“.

Pasiėmusi kreditą Erika galvojo, kad jei reikės atiduoti tik 800 litų, nes 1 200 litų atiduos draugė. Naivi jauna moteris net nustebo, kai gavo laišką, jog yra perduota antstoliams dėl skolos išieškojimo. „Aš nuėjusi dar bandžiau įrodinėti, kad paėmiau tik 800, o likusius pasiėmė draugė, bet kadangi įrodymų neturėjau, tai taip ir liko man visa skola, kurią privalėjau sumokėti“, - pasakojo moteris.

Po kažkurio laiko Mantas su Erika persikėlė gyventi į kitą išsinuomotą būstą Laisvės alėjoje. Tvarkingai su šio buto šeimininku pasirašė nuomos sutartį, kurią patvirtino notaras. Tvarkingai mokėjo nuomą, komunalinius mokesčius. Išgyveno šiame bute apie trejus metus. Šeimai, auginančiai keturis vaikus, mažame bute buvo ankšta. Todėl suradusi išnuomojamą 3 kambarių butą šeima išsikraustė ten.

„Mums vietos buvo mažai bute Laisvės alėjoje. O šiame bute nereikia nuomos mokesčio mokėti, tik už komunalinius patarnavimus. Kai aš paskambinau savo senajam šeimininkai ir pasakiau, kad noriu nutraukti nuomos sutartį, jis labai delsė. Ir tik vėliau sužinojau, kad, praėjus net kokiems keturiems mėnesiams po mūsų išsikraustymo, jis perdavė mane teismui ir antstoliams, kad aš neva esu skolinga už namo renovaciją apie 700 eurų ir dar kažkokią moralinę žalą – 400 eurų. Bet juk man nepriklauso mokėti už renovaciją“, - stebėjosi Erika.

Kiek dabar Erika antstoliams turi skolos iš viso, neįsivaizduoja. Žino, kad turės mokėti apie dvejus metus. Šiuo metu daugiavaikės mamos sąskaita yra areštuota, antstolis kas mėnesį nuskaito po 40 eurų.

Pagalbos išdrįso prašyti viešai

Gal niekuomet Erika ir nebūtų išdrįsusi prašyti pagalbos viešai, jei bėdos nebūtų užpuolusios viena po kitos. Kai tik pritrūkdavo maisto, Erikai padėdavo sesuo Ligita, gyvenanti Norvegijoje. „Ji man visada padėdavo, nors ir pati turi mažą vaiką. Pervesdavo pinigėlių, po 20-30 eurų. Aš nubėgu į parduotuvę, prisiperku maisto. Nufotografuoju viską, ką nupirkau ir, žinoma, čekį - taip pat, kad sesuo negalvotų, jog perku tai, ko nereikia. Aš tik maistą perku ir sauskelnių dukrytei“, - pasakojo Erika. Taip pat sakė, jog turi ji ir globėją. Tai - šilutiškė moteris, kurią ji nenori įvardinti viešai, padedanti jos vaikams rūbeliais, kai kada ir maistu bei retkarčiais - pinigais. „Ji labai gera, bet turi savo šeimą, - kalbėjo Erika. - Suprantu, kad negaliu visada, kai tik yra blogai, prašyti jos. Ji ir taip daug padėjo man, labai daug“.

 Dabar Erikos šeimai - sunku. Sugedo skalbimo mašina. Septintąjį mėnesį besilaukiančiai mamai sunku išplauti rūbus rankomis, nes pilvą pradeda mausti. Negana to, šį mėnesį mama tegavo vos 74 eurus už vaikus, iš kurių 40 eurų atskaičiavo antstolis. O pašalpos nebegavo, kadangi Mantas, kurį laiką jau dirbęs nelegaliai, neseniai įsidarbino bendrovėje „Šilutės komunalininkas“. Tai pašalpos, kurią Erika praėjusį mėnesį gavo 446 eurus, šįkart nebegavo. Žinoma, nei Erikas, nei Mantas apie tokius įstatymus nelabai ką ir žinojo.

„Kaip mums dabar išgyventi. Iš kur aš galėjau žinoti, kad nebegausiu pašalpos, juk visada gaudavau. O dar antstolis iš vaikų atskaičiavo 40 eurų, tai man beliko tik 34 eurai. Kaip pragyventi? Pažiūrėkite - šaldytuvas tuščias, nėra ką valgyti. Mantas vos 100 eurų gavo už praėjusį mėnesį, o juk dar reikia ir komunalinius mokesčius mokėti, - susijaudinusi pasakojo Erika. - Jei ne vaikai, pagalbos nebūčiau prašiusi. Bet mažoji, vos metų ir septynių mėnesių dukrytė, šiandien valgyti prašė, o ką duoti? Tai bulvių pakepiau. Pavalgė vaikai, o ką nesuvalgė – tai man liko. Neišrankūs jie - viską valgo, net kruoputes. Bet juk dar visą mėnesį gyventi reikės“.

Tol, kol pasakojo savo gyvenimo istoriją, Erika mažiausiosios dukters nepaleido iš rankų. Ir vos tik mama susigraudindavo, mažoji puldavo valyti ašaras. Kiti trys vaikai nedrąsiai varstė duris, norėdami išgirsti, ką mama pasakys. Vyriausioji - trylikos metų - dukra, paklausus ar turi svajonę, atsakė, kad ne. Tačiau vėliau prisiminė, kad svajoja turėti telefoną.

Kitą mėnesį pašalpą gaus

Kalbinta Šilutės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vyriausioji specialistė Danutė Zemliauskienė patvirtino, kad Erika pašalpą tikrai gaus ir mokinio krepšelį galės susitvarkyti. „Jai aš buvau sakiusi, kad turi dabar pristatyti pažymą iš vyro darbovietės apie gaunamas pajamas, tada pašalpa bus perskaičiuojama ir pervesta jai“. Taip pat vyriausioji specialistė patvirtino, kad Erika yra tvarkinga, dokumentus pristato laiku ir jokių rūpesčių su ja nėra buvę, tik gal šiek tiek trūksta socialinių įgūdžių.

Viešumas davė ir saldžių, ir karčių vaisių

Kadangi „Šilokarčemos“ apsilankymo dieną Erikos šaldytuvas buvo tuščias - tik 4 kiaušiniai, majonezas ir kelios batono rieklės, o vaikams reikėjo valgyti dabar, - nusprendėme pagalbos prašyti ir viešojoje erdvėje.

Kaip ir tikėjomės, gerų žmonių atsirado daug. Jau kitą dieną Erikai atvežė maisto, rūbų, higienos prekių, šiek tiek grynųjų pinigų. Sulaukė Erika daug skambučių, palaikančių ją.

Moteris neslėpė džiaugsmo ir kitą dieną, bet tik iki tol, kol pas ją neapsilankė socialinės darbuotojos. Erika teigė, kad į jos namus užsuko dvi socialinės darbuotojos. Moterys apžiūrėjo Erikos namus, patikrino šaldytuvą.

„Aš neturiu nieko prieš, kad jos atėjo. Bet kodėl jos turi man aiškinti, kur kreiptis pagalbos. Viena iš socialinių darbuotojų, Milda, labiausiai supyko dėl to, kad aš paprašiau pagalbos viešai. Sakė, kam reikėjo tą burbulą pūsti, liepė skambinti Jums ir sakyti, kad neleidžiu straipsnio rašyti, o kitaip mane įtrauks į socialinės rizikos šeimų grupę. Įsivaizduojate, ir visa tai girdėjo mano trylikametė dukra. Peržiūrėjo man žmonių paaukotus daiktus, esančius maišuose, ir sakė, kad atvežė čia kažkokių nereikalingų daiktų. Klausė, kur aš juos dėsiu. Man po jų apsilankymo pilvą net pradėjo skaudėti. Aš pradėjau šaukti ant jų, kad jos išeitų, nes jei man pasidarys blogai, aš jas paduosiu į teismą“, - telefonu paskambinusi verkė Erika.

Mes telefonu pakalbinome ir vieną socialinę darbuotoją - Mildą Vaičiūnienę, kuri tą dieną lankėsi Erikos šeimoje. Ji tvirtino, kad nieko panašaus nedarė.

„Kadangi aš neturiu tokių galių - įtraukti į rizikos šeimų sąrašą, galiu teikti tik siūlymą. Tai tokių žodžių aš net nesakiau. Man yra trisdešimt metų, aš galvoju, ką sakau. O kai atvežė daiktus, aš kaip tik pasakiau: „Erika, Dieve brangus, kokių gražių daiktų gavai“. Aš jai padėjau net maišą atrišti ir su jos mažąja mergaite ėmėme žaisliukus. Konflikto tarp mūsų jokio nebuvo, tiesiog jos nuotaikos buvo šokinėjančios. Kai mes atėjome pas ją, ji irgi pradėjo verkti. Mes tiksliau taip ir nesupratome, ar ji verkianti jau buvo, ar kai mus pamatė, pradėjo verkti. Jos nuotaika kelis kartus keitėsi. Tai ji verkė, tai juokėsi. Ji ne nuo mūsų kalbų taip elgėsi, tiesiog jos tokia būsena sutrikusi... Jos nei išgąsdinome, nei mes konfliktavome su ja. Čia specialistai turi spręsti. Aš nesu daktarė ir negaliu spręsti“, - pasakojo socialinė darbuotoja M. Vaičiūnienė.

Šilutės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis sakė, kad nieko blogo, jei žmogus kreipiasi pagalbos. Šiuo konkrečiu atveju buvo pasiūlyta socialinėms darbuotojoms nuvykti  ir išsiaiškinti tikrąją situaciją, kad nebūtų piktnaudžiaujama ar nebūtų ne taip pasielgta .

Ir kaip išsiaiškino, šitai šeimai iš tikrųjų reikia paramos.

Nors Erikos šeimai žmonės paaukojo tikrai nemažai, bet jai vis dar reikia skalbyklės ir kitų namų apyvokos daiktų. Tų, kurie gali padėti šiai daugiavaikei jaunai šeimai, prašome skambinti Erikai tel. 8 636 44 203.