Lėtinio nuovargio istorija: viduramžiais vienuolius puldavo „vidudienio demonas“

2016-08-21, psichika.eu, technologijos.lt

Pervargimas – neretas dalykas šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Jei per stebuklą nepatyrėte to savo kailiu, tikriausiai girdėjote apie garsenybes, kartais atšaukiančias gastroles ar filmavimus dėl diagnozuoto išsekimo (exhaustion). PSO įvardija kelias pervargimo rūšis (susijusias, tarkime, su nėštumu ar persitempimu), be to, nuo pervargimo kenčia ne tik darboholikai ir garsenybės. Dvasinių ir fizinių jėgų trūkumas gresia bet kuriam didmiesčio gyventojui, kasdien patiriančiam visas miesto transporto ir nenormuotos darbo dienos grožybes, – neskaičiuojant šeimos rūpesčių ir pasilinksminimų, kuriuos stengiamės įsprausti į atlikusias nuo darbo ir miego valandas.

„Nesibaigiantis elektroninių laiškų srautas, čatai socialiniuose tinkluose, begaliniai teroristiniai aktai ir krizės naujienų laidose, užsitęsusios finansinės problemos: kam gi apsivers liežuvis kaltinti jus, jei pasakysite, kad daugiau to negalite ištverti?“ – rašo New Republic straipsnyje apie pervargimą. Kaip niekada anksčiau, šiuolaikinis žmogus sukasi prieštaringos informacijos ir neatidėliotino vykdymo reikalaujančių užduočių verpete. Kaip pastebėjo psichologas ir neurobiologas Daniel J. Levitinas, mūsų smegenys nėra pritaikytos tokiammultitaskingui, kokio reikalauja dabartinis pasaulis. Jei anksčiau, tarkime, bilietus už mus pirkdavo turizmo agentūros, o drabužius išsirinkti padėdavo parduotuvės konsultantai, tai dabar patys užsakinėjame viešbučius ir kelialapius, o drabužius užsisakinėjame internetu. Taigi, atliekame dešimties žmonių darbą tuo pat metu ir stengiamės suspėti atlikti savo kasdienes užduotis.

Bet svarbi ne vien psichologinė įtampa – jausmas, kad tuoj suplyšite į skutelius, o ir biologija. Daugelio užduočių atlikimas tuo pat metu skatina kortizolio, vadinamojo „streso hormono“ išsiskyrimą, o taip pat adrenalino, galinčio sutrikdyti blaivų mąstymą. Adrenalinas susijęs su „kaukis arba traukis“ reakcija, mobilizuojanti žmogų kilus grėsmei. Tad mūsų organizmas pasąmoningai elgiasi taip, lyg jam nuolat grėstų pavojus. Be to, daugiadarbiškumas pripratina mus prie dopamino, kuriuo smegenys apdovanoja save už dar vieno išorinio stimulo radimą. Priekinės smegenų žievės dizainas sureguliuotas ko nors naujo paieškoms, tad mus lengva išblaškyti. Todėl nors kiek efektyviai koncentruotis tuo pačiu metu į kelis darbus neįmanoma iš principo.

Nesibaigiantis užduočių kaleidoskopas mažina darbingumą, imame jausti, kad nieko iki galo nepabaigiame. O dar iš visų pusių sako, kad reikia būti kuo produktyvesniu, ir jei nespėji su bendru ritmu, vadinasi, nepakankamai stengiesi. Visa tai kelia tiek fizinį nuovargį, tiek moralinį „išdegimą“, kaltės jausmą, miego problemas ir depresiją. Nepadeda ir tai, kad daugelis, baigusis darbo dienai, negali palikti darbo darbe. Neretai į pervargimą reaguojama, dar didinant apkrovą: tai skamba absurdiškai, tačiau jausdamas, kad nesusitvarko su užduotimis, žmogus linkęs užsiversti darbais, užuot atvirkščiai, leidęs sau atsikvėpti.

Galime iš tiesų kentėti nuo pervargimo, tačiau pripažinkite, argi nė karto nesate bravūriškai didžiavęsi temiegoję keturias valandas ir niekaip negalį išgerti kavos su draugu dėl pernelyg užimtas? Kad ir kaip nekęstume savo neišsimiegojimo ir prastos savijautos, slapta garbiname kaip vertybę: šiuolaikiniame pasaulyje užimtumas suteikia žmogui svarbos. O įdomiausia, kad visa tai jau buvo.

Dėl žiniasklaidoje ir internete kuriamo „nuovargio kartos“ ažiotažo gali susidaryti įspūdis, kad tik dabartinis žmogus žino, kas tai yra chroniškas nuovargis. Teiginys, kad pervargimas – tik mūsų epochos pašėlusio ritmo pasekmė, iš tiesų nėra teisingas. Tokį įsitikinimą savo neseniai išleistoje knygoje ginčija dr Anna Katharina Schaffner, Kento universiteto lyginamosios literatūrologijos lektorė. „Manantieji, kad gyvenimas anksčiau buvo paprastesnis, lėtesnis ir geresnis – klysta“, –rašo ji Aeon straipsnyje.

Savo pasakojimą apie pervargimo istoriją Schaffner pradeda nuo II mūsų eros amžiuje gyvenusio romėnų mediko Galeno teorijos. Panašiai kaip ir Hipokratas, jis manė, kad dvasinė ir fizinė žmogaus savijauta priklauso nuo keturių organizmo skysčių balanso: kraujo, flegmos, geltonosios ir juodosios tulžies. Galeno manymu, būtent juodosios tulžies susikaupimas lėtina skysčių cirkuliaciją organizme ir užkemša latakus smegenyse. Dėl to, kaip manyta senovėje, žmogus tapdavo apsnūdęs, jį apima melancholija ir apatija. Dvasinis nuovargis būdavo nurašomas fiziologinėms problemoms. Paplitus krikščionybei, viskas pakito. IV amžiuje vienuolis ir asketas Evagijus Pontijus rašė apie vienuolius lankantį „vidudienio demoną“, apsėdantį juos tingumu. Dabar jėgų netekimą imta priskirti dvasios silpnumui ir vertinti tai kaip dvasingumo kovą su kūniškumu (kas būdinga krikščioniškajai retorikai). Vienam tokios būsenos apimtam vienuoliui taip reikėjo brolių kompanijos, kad Schaffner jo elgesį lygina su dabartinių žmonių bandymu pabėgti nuo savo vidinių problemų į socialinius tinklus.

Kuo tik mūsų protėviai pervargimo neaiškindavo… Renesanso epochoje melancholija buvo siejama su Saturno įtaka, XVIII ir XIX amžiuje kūno ir sielos pervargimą jau siejo su pernelyg gausia masturbacija. Ilgainiui teorija apie vidines nuovargio ir melancholijos priežastis (neva atsirandančias iš paties žmogaus silpnybių ir nuodėmių) pasitraukė į antrą planą, ir visuomenėje įsivyravo šios „ligos“ aiškinimas išoriniais veiksniais.

Kaip pasakoja Schaffner, jau XVIII amžiuje chronišką nuovargį imta nurašyti išoriniams įspūdžiams ir krūviams, – toks aiškinimas vyrauja iki šiol. XIX amžiaus viduryje dvasiniam ir fiziniam prislėgtumui sugalvota „neurastenijos“ diagnozė. Neurastenijos priežastimi buvo laikomi silpni ar pervarginti nervai, o tai jau būdavo kildinama iš visuomenės industrializacijos. Neurastenija buvo laikoma išskirtiniu elito bruožu; jos kamuojami žmonės būdavo aprašomi kaip blyškiaodžiai, švelniaplaukiai, subtilių veido bruožų, tai buvo aukštuomenės damų ir intelektualų įvaizdis – nieko keisto, kad tokia diagnozė laikyta verta pasididžiavimo ir prilygstančia komplimentui. Neurastenijai ilgai būdavo priskiriama daugybė simptomų, kurie dabar tarpusavyje nebūtų siejami, – įprastas pervargimas, nerimą, depresiją ir netgi fobijas.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar esate patenkinti gyvenimu Šilutėje?