Jei pieno supirkimo kainos nekils – gali bankrutuoti 2-3 pieno perdirbimo įmonės

2014-12-03, Stasys BIELSKIS
Žemės ūkio viceministras Albinas Ežerskis.
Žemės ūkio viceministras Albinas Ežerskis.

Nuo spalio 2-osios žemės ūkio viceministru dirbantis Albinas EŽERSKIS jau ne kartą susitiko su žemdirbiais ir ūkininkų organizacijų atstovais. Kokios pastaruoju metu yra žemdirbių nuotaikos, ar galėjo viceministras jiems ką nors pažadėti? Apie tai ir kitas ūkininkų problemas su viceministru kalbėjosi „Šilokarčemos“ korespondentas Stasys BIELSKIS.

- Dėl kokių problemų žemdirbiai pateikia daugiausia klausimų?

- Daugiausia klausimų ir diskusijų būna dėl žemės ūkio produkcijos – ypač pieno – supirkimo kainų. Aš, kaip buvęs Šilalės rajono savivaldybės meras, esu pakankamai įsigilinęs į šią problemą. Tad atėjusiems į susitikimus kalbu ne kaip politikas, o kaip žemdirbių užtarėjas. Didžiausia problema, mano nuomone, yra ta, kad pieno perdirbėjai nepaiso partnerystės, o gražiai kalbėdami apie laisvąją rinką, kainas sureguliuoja taip, kad didžioji pelno dalis atitektų būtent jiems. Gali atsitikti ir taip, kad skriausdami pieno gamintojus, perdirbėjai vieną kartą prieis liepto galą. Juk kai sumažės pieno gamyba, milijonus kainuojanti pieno perdirbimo įranga pavirs menkaverčiu turtu. Ateityje gali žlugti dvi–trys pieno perdirbimo įmonės, nes joms pritrūks žaliavos.

Juk vasaros metu žaliavinio pieno superkama kur kas daugiau nei žiemą, o pieno perdirbimo įmonės dirba 60–70 proc. pajėgumu, žiemą dar mažiau – tik 40–50 proc. Panašu į absurdą – Lietuvoje nuolat mažėja melžiamų karvių skaičius, o pienas superkamas pusvelčiui. Pieno gamintojai piktinasi, kad sutartis supirkėjai sudaro tokias, kad vėliau galėtų visaip manipuliuoti supirkimo kainomis.

Atrodo, kad neretai ir įvairių asociacijų vadovai kalba lyg visų žemdirbių vardu, stodami jų pusėn, bet galų gale „išlenda“ jų savanaudiški interesai.

- Gal įsteigtas žemės ūkio kooperatyvas „Pienas LT“ pagerins padėtį?

- Taip, ieškant būdų, kaip sudaryti pieno perdirbimo įmonėms konkurenciją, buvo įsteigtas kooperatyvas „Pienas LT“. Jau nuo pat šio kooperatyvo veiklos pradžios buvo kalbama apie pieno perdirbimo įmonės statybą. Tokia pieninė būtų susieta gerais partnerystės santykiais su pieno gamintojais. Deja, pieno perdirbimo įmonės statybai ne vienerius metus buvo daromos įvairios kliūtys.

- Vis dažniau pasigirsta kalbos, kad kai kurie pieno gamintojai jau galvoja apie bankrotus. Ar tai tiesa?

- Čia nieko nėra keisto. Bet juk tie patys ūkininkai skundžiasi, kad ir bankrutuoti nėra taip paprasta. Nemažai pieno gamintojų yra gavę Europos Sąjungos paramą ir pasirašę su paramos davėjais sutartį, pagal kurią privaloma didinti laikomų galvijų bandą. Pirma, kaip tai padaryti, jei už pieno kilogramą mokama vos pusė lito? Ir antra, net galvoti apie bankrotą penkerius metus nuo paramos gavimo negalima, nes tokiu atveju tektų grąžinti visą gautą finansinę paramą.

Manau, kad pieno ir mėsos žaliavos supirkimo kainos nėra laisvosios rinkos segmentas, todėl nepaisant to, jog visoje Europos Sąjungoje supirkimo kainos nėra reguliuojamos, būtina ieškoti būdų, kaip ne įsakymais, o susitariant patvirtinti tam tikras taisykles, kurios būtų priimtinos ir vienai, ir kitai pusei.

- Šilutės rajone ir Pagėgių savivaldybėje vyrauja žemo našumo žemės. Papasakokite apie kompensacines išmokas už tokias žemes.

- Ūkininkai susitikimuose dažnai domisi ir dėl kompensacinių išmokų nenašių žemių vietovėse. Naujajame finansiniame laikotarpyje (2014–2020 m.) skirta 10 proc. mažiau lėšų nei buvo 2007–2013 metais. Iš viso Lietuvai skirtas beveik milijardas litų. Žinoma, dėl sumažėjusios sumos bus tam tikrų varžytuvių tarp rajonų, todėl bus stengiamasi kuo teisingiau tą paramą išdalyti, kad neatsirastų kokios nors priešpriešos tarp rajonų.

Ne taip paprasta pritaikyti vieną metodiką visoms ES šalims, todėl, matyt, dėl šios priežasties Europos Komisija dar nėra galutinai suderinusi visų sąlygų. Beje, yra subjektyvių kriterijų, nustatant mažiau palankias ūkininkauti vietoves. Jeigu pagal nustatytus kriterijus nepalankus ūkininkauti plotas padidėtų, išmokos būtų mažesnės, o jeigu plotas mažės – išmokos didės. Bendra paramos suma nesikeis.

Nenašių žemių ūkininkams, kad būtų suvienodintos ūkininkavimo sąlygos, mano skaičiavimu, reikėtų mokėti ne mažiau kaip 700 litų už hektarą. O mažesnė suma tėra tik minimali kompensacija už tai, kad sąžiningi ūkininkai nepaliktų dirvonuoti nenašių žemių. Šiemet kompensavimo sistema nesikeis, žemdirbiai turėtų gauti 196 litus už hektarą, o kitąmet bus mokama pagal naują tvarką. Tiems nenašių žemių ūkininkams, kurių žemė nepateks į naują nepalankių ūkininkauti vietovių žemėlapį, bus numatytas 2–3 metų pereinamasis laikotarpis, pamečiui mokant 80, 60, 50 proc. buvusių kompensacinių išmokų sumos. Sudarant naują žemėlapį bus atsižvelgta į aštuonis Europos Sąjungos nustatytus kriterijus: blogai (natūraliai) drenuojami plotai, permirkę vandeniu; dirvožemio tekstūra ir akmenuotumas; dirvožemio rūgštingumas; paviršinis nuolydis; žema temperatūra ir kiti...

- Dirbant naujose pareigose turbūt atsivėrė naujas, platus matymo laukas, kuriame yra daug gražių permainų, bet netrūksta ir įvairiausių problemų. Ko notėtumėte palinkėti pamario ktašto ūkininkams?

- Visuomet buvau ir būsiu žemdirbių pusėje, o ypač mane jaudina smulkiųjų ūkininkų padėtis. Jie verčiasi, kaip gali, nepasiduodami nelygioje konkurencinėje kovoje. Aš manau, jog jie sunkiu darbu ne tik išmaitina savo šeimas, bet įneša nemažą dalį ir į valstybės biudžetą. Pateiksiu paprastą pavyzdį: ūkininkas, ne PVM mokėtojas, gaudamas 50 centų už pieno litrą, tiek pat PVM mokesčio pavidalu papildo valstybės kasą.

Gyvename permainingu laikotarpiu, kai dėl daugelio dalykų reikia prisiderinti prie ES reikalavimų, tačiau nevalia pamiršti, jog tai, kas sukrauta ant prekystalių, yra nelengvo mūsų žemdirbių darbo vaisiai. Todėl valdžios dėmesio jų aktualioms problemoms spręsti niekada nebus per daug.

 


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar perkate ekologiškus produktus?