Juknaitiškiams reikia vaistinės

Yra visko, ko tik žmogui gali reikėti

Lyg kelrodė į Juknaičius dangun stiebiasi vandens bokštas, kuris buvo meniškai apipavidalintas. Nors jis jau apgriuvęs, bet daugelis neįsivaizduoja kaimo be šio statinio, mat tai jų gyvenvietės simbolis.
Juknaičių seniūno Alfredo Gaubio duomenimis, Juknaičiuose gyvena 960 žmonių, o pačioje seniūnijoje – 2 800 gyventojų. 1992 metais gyventojų skaičius buvo didesnis. Tada seniūnijoje buvo net 3 600 žmonių. „Daug išvažiavo.  Dabar čia liko gyventi daug senų žmonių. Jaunimas kaime pasilikti nenori. Nėra, ką jiems čia veikti. Vieni laimės ieškoti  išvyksta į didžiuosius Lietuvos miestus, kiti – į užsienio šalis, nes ten kitoks pragyvenimo lygis. Pas mus nėra darbo, o ir mokami atlyginimai nėra dideli. Niekas nenori likti provincijoje“, - dėstė pašnekovas. Pasak jo, Juknaičiuose, individualiuose namuose, gyvena senieji juknaitiškiai, kurie čia šaknis įleido prieš daugelį metų. Tik daugiabučiuose gyventojai keičiasi, nes butus galima įsigyti pigiau. Per keletą metų parduoti tik trys individualūs namai.

Seniūnas sako, kad Juknaičiuose yra visko, ko tik žmogui gali reikėti – mokykla, darželis, du medicinos punktai, biblioteka, kredito unija, kultūros ir bendruomenės namai, seniūnija, keturios parduotuvės, paštas, žirgų sporto klubas, jaunimo klubas, sporto klubas, kavinė-baras, savarankiško gyvenimo namai. Seniūnijoje galima pasidžiaugti ne tik aktyvia Juknaičių bendruomene, bet ir Pašyšių, Leitgirių, Tarvydų gyventojais. Visi jie bendrauja, bendradarbiauja. Todėl ne vienas seniūnijos gyventojas pasirenka aktyvų laisvalaikio praleidimo būdą.

Neseniai Juknaičių bendruomenė atgaivino pasenusius ir jau nebefunkcionavusius kultūros namus. Dabar ten vieta, kur yra įsikūrę ir bendruomenės namai. Čia netrūksta švenčių, įvairių susibūrimų.

Nebuvo įsitikinusi, ar pajėgs viską atstatyti

Sutvarkyta ir vasaros estrada. Svarstyta galimybė ir už 1 litą įsigyti kadaise klestėjusį, tačiau po 2006-ųjų gaisro taip ir neatsigavusį sveikatingumo kompleksą. Senieji Juknaičių gyventojai iki šiol su ilgesiu prisimena laikus, kuomet sovietiniais laikais jie tiesiog privalėjo bent kartą per metus pasinaudoti jo paslaugomis. Čia buvo atliekamos vandens procedūros, fizioterapijos užsiėmimai. Veikė botanikos sodas, restoranas, konferencijų salė.

Bendruomenė nutarė neįsigyti sveikatingumo komplekso, mat nebuvo įsitikinusi, ar pajėgs viską atstatyti.

A. Gaubys teigė, kad čia labi trūksta vaistinės, kurios jau keleri metai nebėra. Daugiausia nepatogumų patiria senyvo amžiaus žmonės, kurie ne tik sveikatos nebeturi, bet ir savo nuosavo transporto.

Juknaičių šeimininkas ne su vienu vaistinių tinklu kalbėjosi apie galimybes vėl įkurti vaistinę. Tačiau nė vienas tuo nesusidomėjo. „Anksčiau per mėnesį būdavo 35 tūkst. litų apyvarta, o dabar vaistininkai nori, kad apyvarta liktų tokia pati, bet eurais. Puikiai suprantama, kad to nebus, todėl niekas ir nenori įsikurti Juknaičiuose. Vaistinei nebūtų sunku rasti patalpas. Puikiai tiktų tos, kur seniau buvo knygynas. Jos net parduodamos visai nebrangiai“, - tęsė A. Gaubys.

Neturi transporto

Kaštonų gatvės gyventoja Aldona Pocienė pritarė, jog vaistinės labai jiems reikia. Senjorė teigė, kad daug senų žmonių atvyksta į ambulatoriją ir medicinos centrą kiekvieną mėnesį išsirašyti vaistų. „Jiems jau čia atvažiuoti būna sudėtinga. Negana to, vaistų nusipirkti jie taip pat gali tik Šilutėje. Aš į miestą važiuoju kiekvieną trečiadienį, kur skubu į repeticijas. Tądien stengiuosi viską nusipirkti, ko reikia. Jei reikėtų važiuoti specialiai dėl vaistų, tektų dar nemažai patirti išlaidų kelionei. Prisimenu laiką, kai kažkada atsirado vaistinė mūsų kaime. Tada visi buvo tuo patenkinti. Vaistinėje visada būdavo žmonių“, - dėstė senjorė.

82-ejų metų Aldona Židonienė teigė, kad naudoja vaistus tik tada, kai skauda galvą ar kojas. „Ko reikia, tai reikia – vaistinės. Esame Juknaičiuose dauguma senyvo amžiaus. Retas senjoras dabar apsieina be vaistų. Transporto savo neturime. Nesmagu vis kažkieno prašyti, kad jų nupirktų. Tenka ir autobusu važiuoti į Šilutę. Galėtų pas mus būti mažytė vaistinė. Jei ji ir nedirbtų kasdien, mes žinotume jos darbo valandas ir ten nueitume. Girdėjau, kad nelabai kas ir norėtų kaime dirbti vaistininku“, - kalbėjo pašnekovė.

Džiaugiasi moteris, kad daug vaistų jai nereikia, o  iškilus bėdai visada į pagalbą atskuba vaikai.

Jauna mama Lina taip pat įsitikinusi - iki pilnos laimės juknaitiškiams trūksta tik vaistinės. Pasak jos, jų kaime tikrai daugiau nieko netrūksta. Lieka tikėtis, kad vis dėlto kažkas nutars rizikuoti ir įkurs taip visų norimą vaistinę.