„Po Pamario saule užaugom“

2016-09-23, Stasys BIELSKIS
Knyga apie Plaškių kaimo gyventojus.
Knyga apie Plaškių kaimo gyventojus.

Pagplaskiai0920

Graži šventė ateinantį sekmadienį, rugsėjo 25 dieną, vyks Stoniškių seniūnijos Plaškių kaime. Renginys pavadintas „Istorijos laiko mašina atrieda į Plaškius“.

Bus pristatyta teatralizuota programa, veiks Pievininkų sūrių turgelis, VSAT Plaškių užkardos pasieniečius sumanyta pasitikti su vaišėmis. Renginyje – taip pat ir senųjų kaimo gyventojų pagerbimas, ir teatralizuotų personažų (tarp jų - Prūsijos karalienė Luizė) sutikimas. Kraštotyrinę-etnografinę pamoką „Plaškiai – istorijos vingiuose“ surengs Klaipėdos universiteto Baltijos  regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė doc. dr. Silva Pocytė.

Bene, įdomiausia bus, kai laiko mašina atveš naują leidinį – knygą, pavadintą „Po Pamario saule užaugom“. Knygos sudarytoja – Elena Stankevičienė, Plaškių gyventojų portretų eskizų autorė – Lina Ambarcumian.

Kreipimasis į skaitytojus

Pagėgių savivaldybės Plaškių kaimo bendruomenės pirmininkė Danutė Bardauskienė leidinio pradžioje kreipiasi į skaitytojus:

„Kiekvienas statome savo šeimos namą, nežinodami, ar tvirti bus pamatai, ar nesugrius sienos, ar neprakiurs stogas... Statome viltingai, žvelgdami į ateitį, svajodami, kad tie mūsų namai taps užuovėja ir prieglauda nuo visų negandų, vargų ir bėdų. Visaip klostosi Žmogaus gyvenimas, kiekvienas mūsų turime nueiti savąjį kelią...

Nuoširdžiai dėkoju visiems pateikėjams, kurie pasidalijo savo prisiminimais, savo gyvenimo ar savo šeimos istorijos fragmentais, savuoju gyvenimo keliu... Žemai lenkiuosi prieš juos, ačiū, kad atvėrėte savo Šeimos namo duris, kad įsileidote į širdį, kad atgaivinote prisiminimus. Pradėjome kukliai, o pasimatė, kad tai didžiulis, daug laiko ir pastangų reikalaujantis darbas. Juk mūsų lūpomis kalba istorija – nesumeluota, nepagražinta“.

„Dažniau šypsokimės – gyvenimas trumpas...“

Tarp daugelio senųjų plaškiečių prisiminimų knygoje yra ir „Šilokarčemos“ korespondento straipsnis „Plaškiuose gyvenanti 90-metė Elena – grafo J. Tiškevičiaus giminaitė“, pasakojantis apie      Eleną Tiškutę-Petrauskienę, išspausdintas š. m. kovo 16-osios numeryje.

Šiandien pristatome šioje knygoje savo gyvenimo prisiminimus pasakojančią kitą šio kaimo gyventoją - Onutę Saldukaitę-Norvilienę.

„Aš gimiau 1946 m. lapkričio 5 dieną, Plaškių kaime, tame pačiame name, kuriame ir dabar gyvenu, - pasakoja O. Saldukaitė-Norvilienė - Mano tėveliai – mama Ona Saldukienė ir tėvelis Juozas Saldukas – augino aštuonis vaikus. Augome trys seserys ir penki broliai, aš – jauniausia. Į mokyklą ėjau čia pat – Plaškiuose. Vėliau mokiausi Stoniškių vidurinėje mokykloje. Pabaigusi aštuonias klases, įstojau į Šilalės rajono Pajūrio žemės ūkio technikumą, pasirinkau zootechniko specialybę.

Pirmąja darbinę veiklą prisimenu gerai – praktika Kėdainių rajone, Pilaitės kolūkyje. Po to dirbau Kelmės rajono Karklėnų kolūkyje vyriausiąja zootechnike. Ten ir sutikau savo Joną, jis buvo baigęs inžinerijos mokslus ir dirbo kolūkyje inžinieriumi. Buvau jauna, graži, vaikinų dėmesio nestokojau, bet... jaunystė – paikystė, ji greit praeina. Vestuvės buvo didelės, bet gūdūs tarybiniai laikai neleido mums priimti santuokos sakramento bažnyčioje. Susilaukėme dviejų vaikų – sūnaus ir dukros. Vyras žuvo tragiškai, kai vaikai dar buvo nedideli: vienam – dešimt, kitam – aštuoneri metai. Nesėdėjau rankų sudėjusi, reikėjo užauginti vaikus. Auginau savo ūkelyje gyvulius, dirbau Plaškių fermoje brigadininke.

Dukra Eglė baigė Usėnų vidurinę mokyklą, Klaipėdos maisto pramonės technikume įsigijo virėjos-kulinarės specialybę. Ji ir šiandien yra puiki šeimininkė, skaniai kepa ir verda. Sūnui Žilvinui buvo tik aštuoniolika, kai jis tragiškai žuvo. Ir šiandien dar vis verkia mano širdis“.

O. Saldukaitė-Norvilienė džiaugiasi, kad tame pačiame name, kuriame ji gimė, gyvena dukra Eglė Jankantienė. Ji su šeima ūkininkauja. Gražiai tvarko namus, aplinką. Smagu visiems kartu gyventi. Kartu gyveno ir Onutės mama, kuri ant lovelės išslaugyta penkerius metus. Atgulė Rukų kapinėse, šalia savo vyro.

„Kai aš augau, buvo sunkūs pokario metai, trūko maisto, - su širdgėla prisimena senoji Plaškių gyventoja. - Net duoną gaudavome normuotai – pusę kepalėlio šeimai. Dar reikėdavo ir didelę eilę atstovėti... Buvo visko, kartais atstovėdavau ilgiausią eilę, o priėjus prie prekystalio „susisarmatydavau“ ir... pabėgdavau. Bardavosi mama - juk likom be duonos...

Mama labai stengėsi dėl mūsų, norėjo, kad mes būtume gražios, pasipuošusios, tad pirko sukneles, kostiumėlius. Juk kai esi jaunas, labai nori būti gražus! Žiūrėdavome į kitas, vienturtes mergaites, jos šilkuose šlamėdavo, buvo „išpustytos“.

Teko pergyventi ir baisių dalykų... Prisimenu 1958 metus, kai gyvenome Šunelių kaime, tais metais buvo didžiulis pavasario potvynis. Net gyvulius iš tvarto vanduo nešte išnešė, gelbėjome kiek kas galėjome, ne visus pasisekė išgelbėti. Mus, vaikus, tėvai sukėlė ant aukšto, nes vanduo ėjo pro namų langus, net po kambarius plaukiojome su valtele. Tad tas vienintelis kartas taip ryškiai įsirėžė į atmintį.

Paauglystėje visi vaikai daug dirbo, tad, kai buvome paaugliai, vasaros atostogų metu jau ėjome dirbti į tarybinio ūkio laukus. Džiaugdavomės ta galimybe, kad galime užsidirbti pinigų patys, nors nuo vaikų dažnai nusukdavo taip sunkiai uždirbtą pinigėlį.

Mokykloje geriausiai sekėsi matematikos, lietuvių ir anglų kalbų mokslai. Bet rusų kalba buvo rakštis – dvejetai ir trejetai... Nors vaikystėje svajojau būti mokytoja, bet pati buvau padykusi – dažnai mokytojai išprašydavo už durų... Žinote, kaip tame animaciniame filme – labai bijojau skiepų, tad visada pabėgdavau iš mokyklos (tada skiepydavo vaikus mokyklose). Neturiu nė vieno skiepo!

Mūsų gausi giminė nebuvo turtinga, gal todėl išvengėme tremties kančių...

Džiaugiamės laisve, nepriklausomybe, bet gyvenimas dabar labai sunkus, ypač pensininkams. Maisto produktų kainos labai didelės, o jėgų turėti savo ūkį – daržą ar kokį gyvulėlį – jau nebėra. Mano pensija - tik 107 eurai, tad tik vaistams... Bet, ačiū Dievui, turiu gražius namus, sutvarkytą sodybą, mėgaujuos ramybe ir tyla. Jaučiuosi laiminga, juk visų pinigų neuždirbsi, nepaimsi. Galvoju, kad kaip pats nusiteiksi, taip ir gyvensi, jei visad dejuosi, viskas aplink ir bus tik juoda...

Dažniau šypsokimės – gyvenimas trumpas, nepajusime, kaip jis prabėgs pro šalį, šuoliais pralėks...“.


Foto galerija

Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar perkate ekologiškus produktus?