Melžėja – visą garbingą gyvenimą, nuo dvylikos metų

2016-10-17, Stasys BIELSKIS
Alma Emilija Gerulienė bei Pagėgių savivaldybės meno ir sporto mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Lina Ambarcumian, knygai „Po Pamario saule užaugom“ nupiešusi šios garbaus amžiaus moters portretą.
Alma Emilija Gerulienė bei Pagėgių savivaldybės meno ir sporto mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Lina Ambarcumian, knygai „Po Pamario saule užaugom“ nupiešusi šios garbaus amžiaus moters portretą.

Plaškių kaimo bendruomenės išleistoje knygelėje „Po Pamario saule užaugom“ išspausdintos dvidešimties žmonių gyvenimo istorijos. Viena iš leidinio personažų - Alma Emilija Gerulienė.

Šiandien Alma įkopusi jau į devintą dešimtį. Jos giminės šaknys – Klaipėdoje. Senelis buvo emigravęs į Ameriką - dirbo aukso kasykloje, ten žuvo. Almos mamos močiutė Ema buvo švedė, kurios protėviai užsilikę po Švedijos karo. Senelis iš mamos pusės lenkas - Adolfas Goštautas, garsiosios Goštautų giminės palikuonis.

Alma - šeimoje antras vaikas iš penkių, mama ją gimdė namuose (gyveno netoli Laukuvos), iškvietus pribuvėją iš Šilalės, nes ji turėjo teisę priimti gimdymus. Jos tėvai sunkiai gyveno, bet turėjo karvę, augino kiaulių ir ančių.

Sulaukusi 12-os metų Alma buvo išvežta tarnauti pas ūkininkę Tauragėje, dirbo visus ūkio darbus – melžė karves, šėrė kiaules. Vėliau jos tėvai persikėlė į Strazdelių kaimą, tuomet buvusį Piktupėnų tarybinio ūkio skyrių. Gavo dviejų kambarių butą vokiškame name.

„Kaime buvo ferma su 12 karvių, penkiolikmetė mergina pradėjo dirbti melžėjos padėjėja ir pamainine darbininke, - rašoma knygoje „Po Pamario saule užaugom“. - Karves melžė rankomis, pieną pylė į bidonus, primelždavo po keturis, arkliais kinkytu vežimu nuveždavo priduoti į Vilkyškių pieninę.

1950 metais jos tėvai apsigyveno Berštininkų kaime, netoli Plaškių. Alma liko dirbti Piktupėnuose, po pusės metų ji sugrįžo pas tėvus. 1951-aisiais gavo melžėjos darbą Plaškių fermoje. Kiekviena melžėja turėjo prižiūrėti ir pamelžti rankiniu būdu po 12 karvių, tuomet nebuvo elektros, pasišviesdavo „liktarnomis“. Pavasarį karves išgindavo į Plaškių lankas. Po keleto metų pastatė du naujus tvartus, įvedė elektrą. Melžėjos pačios ir šėrė, ir valė, ir melžė karves, dirbo be išeiginių dienų. Vėliau pradėjo duoti po vieną išeiginę savaitėje. Anuomet visos melžėjos buvo rusės, bet po kelerių metų jos išvyko į Rusiją. Atostogų išleisdavo tik tuomet, jeigu buvo kam pakeisti, jei ne - pačios toliau dirbo, tik išmokėdavo pinigėlius už atostogas.

Plaškiuose 1955 metais Alma susipažino su būsimu vyru Elmušu Geruliu, kilusiu iš Akmeniškių kaimo, ir spalio 8 dieną sukūrė šeimą.

Susituokė Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje, civilinę santuoką įregistravo Pagėgių metrikacijos skyriuje. Vestuves iškėlė uošvė Agata Gerulienė. Jie papjovė veršiuką ir paršiuką, ant stalo svečiams buvo paduota virta ir kepta mėsa, saldus stalas - mielinis pyragas ir paprasta miežinė kava bei gira. Po vestuvių apsigyveno Šunelių kaime (Stoniškių sen.), nes ten gavo dviejų kambarių butą su lauko tualetu“.

1956 metais gimė dukra Kristina, kuri šiuo metu gyvena Rusnėje. 1958-aisiais gimė sūnus Zigmas, dabar gyvenantis Tauragėje. Jie padovanojo penkis anūkus, bet didžiausias A. E. Gerulienės džiaugsmas - dešimt proanūkių, iš jų tik du gyvena Airijoje, visi kiti - Lietuvoje.

Nuo 1987 metų moteris išėjo į užtarnautą poilsį, visą garbingą gyvenimą išdirbusi melžėja. Laisvalaikiu mėgsta skaityti žurnalus, ypač patinka prisiminimų knygos. Jau perskaitė Kazimiero Banio ,,Po Rusnės dangum“, A. F. Augustinienės ,,Rojus, iš kurio mūsų niekas neišvarys“ (tai knyga apie Plaškius).

„Mano bažnytėlė - maldų knygos, kurias sekmadieniais paskaitau. Vakarais aplanko ilgesys, ypač kai temsta. Ilgiuosi savų išėjusiųjų“, – pasakojo A. E.  Gerulienė.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar esate patenkinti gyvenimu Šilutėje?