100 metų jubiliejų švenčiantis senolis dalijosi ilgaamžiškumo paslaptimis

Anksti neteko  mamos

Senolis mielai priėmė jį norinčius pasveikinti Šilutės rajono savivaldybės, Gardamo seniūnijos atstovus, bendruomenės narius. Visi jam linkėjo didžiausio ir brangiausio turto – sveikatos.

Jubiliatas pasakojo, jog gimė Pempiškų kaime. Turėjo seseris – Anelę, Petronėlę, Eleną ir brolį Juozą. Vyro vaikystė nebuvo rožėmis klota, kadangi šį pasaulį anksti paliko mama. Tuomet jis buvo dešimties. Gimdytojos nepakeitė jokia kita moteris, mat savo atžalas augino  tėvas. Vaikams tekdavo jam padėti. Visi drauge dirbdavo įvairius ūkio darbus.

P.Jucius baigė tris klases. Beveik trisdešimties susituokė su kaimynystėje gyvenusia žavia mergina Barbora. Pora apsigyveno Vytulių kaime. Po kiek laiko išsikraustė į Pempiškius. Bet gyvenimas sudėliojo taip, kad šeima persikėlė gyventi į Bliūdsukius, kur įsikūrė Petro gimtuosiuose namuose ir gyvena iki šiol.

Sutuoktiniai susilaukė penkių atžalų – Antano, Andriaus, Elenos, Reginos ir Zinaidos. Pastaroji jau mirusi.

Dabar P. Jucius jau 28 metai našlauja. Jį kasdien lanko kaimynė Danutė Vaitkuvienė. Kol moteris jam pagamina pusryčius, šis klausosi Lietuvos himno. Kiekvieną savaitgalį senjoro namai pilni. Čia atskuba jo atžalos.

Kilęs iš ilgaamžių šeimos

Ilgaamžis neslepia - labai myli savo gimtinę, savo žemę. Kasmet pavasarį laukia sugrįžtančių gandrų. Nė vienam  jo artimam žmogui nepavyksta įkalbėti kraustytis gyventi pas juos. „Čia mano namai. Niekur nėra geriau“, - įsitikinęs Petras.

P. Juciaus marti Lina pasakojo, kad uošvis kilęs iš ilgaamžių šeimos - dauguma giminaičių perkopė 90 metų, tėvas sulaukė 98-erių. 

Klausėme, kokia gi ta ilgaamžiškumo paslaptis? „Medus. Negerkite ir nerūkykite, o tada ir gyvensite 100 metų“, - trumpai atsakė bliūdsukiškis.

Medaus jis kasmet suvalgo 10-13 litrų. Anksčiau pats rūpinosi bitėmis. Dabar šį darbą perėmė sūnus Andrius. Todėl medaus niekada nepritrūksta.

Jubiliatas jaučiasi mylimas ir labai turtingas. Jis turi jau septynis anūkus ir dešimt proanūkių. Visi jo mylimieji  pasveikino su jubiliejumi  iš įvairiausių pasaulio kampelių. „Norime pamatyti savo šimtametį“, - sakė jie.

Sūnus Andrius savo tėvą apibūdino kaip darbščią, nuoširdžią ir ramią asmenybę. Tėvas jam visuomet buvo pavyzdžiu. Išmokė visko, ką  pats mokėjo – ir arti, ir sėti, ir būti tiesiog nuoširdžiu žmogumi.

Į  Petrą pažiūrėjus, nepagalvosi, jog už nugaros – visas 100 metų, nes jo skruostai raudoni, veide - šypsena, o plaukų dar neišdabino šerkšnas.