Ilgame ūkininkavimo kelyje – įspūdingas profesionalumas

Jauniausias šeimoje iš aštuonių vaikų

J. Oželis „Šilokarčemai“ pasakojo ūkininkauti pradėjęs nuo tada, kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Dar bandė dirbti Šilutės valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje bei vienoje apsaugos tarnyboje, bet tas tolimas kelias važinėti į darbą jam pakišo koją.

Beje, baigusiam veterinarijos akademiją J. Oželiui sovietiniais laikais teko dirbti Jurbarko, Klaipėdos ir Šilutės rajonų kolūkiuose bei paukštynuose veterinarijos gydytoju, Ramučių tarybinio ūkio direktoriumi.

„Buvo traukimas prie gyvulių, prie savo žemės, - sakė J. Oželis, prisimindamas, kad tada turėjo vos kelias pienines karves. Bet tuomet buvę kitų problemų.

„Nelogiški būdavo pieno kokybės reikalavimai, neteisingai nustatinėdavo riebumą, nuolat kankindavo nervinė įtampa, - prisiminė ūkininkas. - Nenorėjau viso to patirti, nedaryti tokių nesąmoningų dalykų, todėl nusprendžiau gyventi kitaip. Susitikau Lietuvos veterinarijos akademijoje savo dėstytoją, profesorių Česlovą Jukną, kuris patarė užsiimti mėsine galvijininkyste bei pasiūlė kartu nuvažiuoti į Vokietiją atrinkti visai Lietuvai keletą furgonų mėsinių Šarole veislės gyvulių. Tuo pačiu atsirinkau ir sau. Tada Vokietijoje apvažinėjome daug ūkininkų, pamatėme, kaip jie gyvena, kaip augina gyvulius. Parsivežiau jų, pradžia buvo sunki. Bet iškart neatleidau vadžių, dariau kaip reikėjo, ir viskas pasitaisė, kol kas yra gerai“.

Dabar J. Oželis savo ūkį jau turį užrašęs dukrai Monikai Žąsytienei. Kadangi truputį sušlubavusi sveikata, jis tapo kaip ir dukros patarėju, konsultantu. „Darbuose padeda ir žentas, kartais samdome darbininkų, o kartais – ir ne“, - sakė J. Oželis.

Pasidomėjus, ar seniai gyvena Vilkų Kampe, J. Oželis ėmė pasakoti: „Tame kaime gyveno jau daug mūsų kartų. Kiek sugebėjome suskaičiuoti protėvius, kurie čia gyveno, pačios pradžios nepasiekėme. Genealoginį medį žiūrėjome kelis šimtus metų atgal. Mano tėtis vedęs pasistatė namą, buvome aštuoni vaikai, aš – pats jauniausias. O kadangi po tėvų mirties išskaidžius visiems visą tėviškę – ūkelį, trobesius, mums nieko nekliūtų, sutarėme taip, kad juos paliks man vienam. Pradžioje man teko septyniolika hektarų žemės“.

J. Oželio tėvas Juozas ūkių laikais dirbo fermose šėriku, nors ir buvo apsišvietęs – gimęs 1901 metais, lankęs gimnaziją. Jam teko įvairių valdžių matyti, ir slapstytis, kad neišvežtų į Sibirą – juk augino didelę šeimą.

„Iš aštuonių vaikų tėvai šešis išleido į aukštuosius mokslus, - pasakojo J. Oželis. – Dabar žemės ūkyje dirba tik sesuo, gyvenanti visai netoli, tame pačiame Vilkų Kampe. Su jos sūnumi Sigitu Šarka mes kartu toje pačioje fermoje dirbame, jis irgi laiko mėsinius galvijus. Ir šienapjūtės, ir rugiapjūtės darbus bendrai atliekame. Mano brolis Antanas taip pat buvo veterinarijos gydytoju, dabar jau pensijoje. Kiti broliai ir seserys gyvena Vilniuje, jau irgi išėję į užtarnautą poilsį. Viena sesuo gyvena Kanadoje, dar dvi – Amerikoje“.

Didžiausias pasiekimas – gyvulių veislininkystėje

UAB „Šilutės veislininkystė“ šiais metais J. Oželį pripažino pažangiausiu ūkininku, dirbančiu gyvulininkystės sektoriuje. Už tai jis buvo apdovanotas Šilutės rajono derliaus šventėje, vykusioje Žemaičių Naumiestyje.

Tai – jau puikus pasiekimas, nors iki tol su veislininkyste daugybė problemų būdavo. J. Oželis nebeslepia, kad ūkininkavimo pradžia buvusi tikrai sunki. Tuo metu pečius slėgė didžiulė 70 tūkst. litų paskola, o dvi parsivežtos telyčios viena po kitos nugaišo. Kitos atsivedė tik keturis gyvus veršelius.

„Kaimynai mums jau pranašavo bankrotą. Nežinau, su kuo vokietis ūkininkas tas mano telyčias buvo sukergęs, tačiau akivaizdu, kad ne su pačiu geriausiu buliumi“, - svarstė J. Oželis, teigdamas, kad tinkama gyvulių atranka ir paranka yra mėsinės galvijininkystės ūkio tikrasis sėkmės pagrindas.

Ūkininkas geru žodžiu tebemini savo pirmąjį iš Vokietijos parsivežtą Šarolė veislės reproduktorių Leksusą, kurio stiprūs genai ir šiandien pastebimi jo galvijų bandoje. Pradėjus karves kergti su šiuo buliumi, ūkininkavimas iškart pakrypo teigiama linkme.

„Kai pirkau Leksusą, gavau raštiškus patvirtinimus, kad šio buliaus motina „vokietė“ buvo dirbtiniu būdu apsėklinta buliaus iš JAV sperma. Amerikietiškos linijos Šarolė karvės yra kur kas stambesnės, pieningesnės. Man per kelias kartas pavyko išvesti abi šias savybes turinčius gyvulius“, - pasakojo J. Oželis, pridurdamas, jog veislininkystės veiklos rezultatų tenka laukti tikrai ilgai.

Iš tikrųjų, taip gali elgtis tik tie, kurie neskaičiuoja fermoje praleistų valandų.

J. Oželis dabar neabejoja tarp mėsinių galvijų augintojų sparnuotu tapusiu profesoriaus Č. Juknos posakiu, kad geras bulius sudaro pusę bandos vertės. Ir jis bent trečdalį telyčių stengiasi apsėklinti dirbtiniu būdu, parinkdamas aukštos genetinės vertės reproduktorių spermą.

Ūkininkas nuolat bendradarbiauja su gyvulių veislininkystės specialistais, domisi Prancūzijos reproduktorių katalogais ir renkasi tokius variantus, kurie dar labiau pagerintų jo galvijų bandos savybes.