Kunigas Stanislovas Anužis: „Pasaulis eina žemyn“

2016-12-12, Kalbėjosi Lijana JAGINTAVIČIENĖ
Klebonas Stanislovas Anužis
Klebonas Stanislovas Anužis

Rugpjūčio mėnesį Žemaičių Naumiesčio Šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčioje pristatytas naujas sielų ganytojas – klebonas Stanislovas Anužis. Šiandien kviečiame su juo susipažinti iš arčiau. Su dvasininku atvirai kalbėjome apie jo  klaidas, pastebėjimus ir pasaulio ritimąsi žemyn.

- Papasakokite apie save.

- Gimiau Skuodo ligoninėje. Augau tame pačiame kaime, kur atlikėjos Mios tėvai gyvena – Kaukolikuose. Esu tikras žemaitis – daunininkas. Tėvai buvo kolūkiečiai. Jie dar gyvi ir jau 67-erius metus susituokę. Turiu du brolius ir sesutę – esam trys vaikai ir mergaitė. Vyriausias brolis Skuode dirba muzikos mokytoju, groja vargonais ir yra rajono tarybos narys. Kitas brolis gyvena Ispanijoje. Sesutė dabar prižiūri tėvelius.

- Kodėl pasirinkote dvasininko kelią? Kaip reagavo jūsų artimieji?

- Kad tas ponas Dievas pakvietė. Dar buvome antrokai, kai su draugu sakėme, jog būsime kunigai. Užaugome ir pamiršome tą norą. Paskui studijavau universitete Vilniuje, kur radau Šventą raštą, filosofinių knygų. Pradėjau jas studijuoti ir tuomet prisiminiau, kad dar vaikystėje norėjau tapti kunigu. Mečiau po kelių kursų mokslus. Tačiau manęs pirmais metais nepriėmė į seminariją, nes buvau netarnavęs armijoje. Todėl joje tarnavau du metus. Paskui dar du metus kažkodėl nepriėmė į seminariją. Rusų laikais niekas neaiškino – kodėl? Vargau, kol įstojau. Pašaukimas -  toks dalykas – vieną pašaukia vėliau, kitą - anksčiau. Mano šeima buvo religinga. Sekmadieniais eidavome į bažnyčią. Dabar jau trisdešimt ketveri metai kunigauju ir, atrodo, kad viskas yra tvarkoje.

- Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?

-Kunigas visada būna stebimas kaip per padidinamąjį stiklą. Turi laikytis tam tikrų taisyklių, normų. Pavyzdžiui, per Adventą negali šokti, dainuoti. Jis visada turi rodyti gerą pavyzdį.

- Kaip Jums pavyksta išlaikyti dvasingumą, Dievo pažinimą ir kartu tokį betarpišką, nuoširdų bendravimą su žmonėmis?

-Aš stengiuosi būti liaudiškas, komunikabilus. Kunigas turi būti tarnas, o ne ponas. Esu, koks esu. Manau, kunigo darbas ne žemėmis rūpintis, o melstis ir žmones vesti į dangų. Kai klebonas pradeda rūpintis žemiškais reikalais, nukenčia dvasiniai reikalai.

- Kaip jus priėmė Katyčių, Degučių ir Žemaičių Naumiesčio tikintieji?

- Labai maloniai. Dar čia yra smetoniškų žmonių, kurie, kai ateini kalėdoti, atsiklaupia, turi žvakelę užsidegę.

- Esate buvęs laikraščio redaktorius. Papasakokite apie šį darbą.

-Kai kunigavau Kražiuose, leidome mėnesinį laikraštį „Kražių aidas“. Prisimenu, kartą parašėme apie kolūkio pirmininką, kad jis kažką negerai darė. Tai jis padavė mus į teismą. Atėjo teismo diena, jis pareiškimą atsiėmė. Matyt, buvo išsigandęs, kad mes dar kažką atkapstėme. Rašėme drąsiai, nebijojome. Kai atėjo į Kražius naujas klebonas, minėto laikraščio niekas nebeleido.

- Esate aktyvus žmogus. Nuveikėte įvairiose parapijose daug darbų. Papasakokite apie tai daugiau.

- Negali tinginiauti, reikia vis kažką daryti. Endriejave suremontavome bažnyčiai gražintus pastatus. Nebuvo iš ko remontuoti kultūros namų, ambulatorijos patalpų. Pasimeldžiau, ir Dievas davė. Buvusiuose kultūros namuose įrengti maldos namai tapo sakralesni. Pagražintas bažnyčios fasadas, šventorių juosia atnaujinta akmeninė tvora, atkurti istoriniai vartai, į naują varpinę įkeltas senovinis varpas. Priešais bažnyčią iškilo Šv. apaštalo Andriejaus medinė skulptūra. Įkurtas ir Dienos centras pagyvenusiems Endriejavo parapijos žmonėms. Kai dirbi, ir Dievas padeda. Dabar yra tokių  žmonių, kurie pripratę gyventi iš pašalpų. Tai sugadinta liaudis. Jaunam žmogui duoda pašalpas, o ne darbą. Kokia čia tvarka? Nesuprantu. Seniau žmonės ūkyje daug dirbo, dabar jie nori visko čia ir dabar, būti turtingais.

- Gal jau žinote, ką norite padaryti pirmiausia dabartinėje parapijoje?

- Norime padaryti prie bažnyčios automobilių stovėjimo aikštelę.  Bažnyčia – aukštai ant kalno. Laiptai – didžiausi. Senesniems žmonėms sunku užlipti.  O jei dar karstą užnešti? Tikiuosi, pavyks padaryti aikštelę kitais metais tarp klebonijos ir bažnyčios. Bus visiems labai patogu. Dabar kalėdojimo laikotarpis. Važinėju pas žmones, noriu su jais susipažinti, žinoti jų dvasinį stovį. Kitais metais bus lengviau. Kai žmones pažįsti, lengviau jų ir pagalbos paprašyti.

- Jūsų vertinimu, kaip Lietuvoje keičiasi tikintieji ir jų tikėjimo gylis?

- Dabar visame pasaulyje – liberalizmas. Žmonės nebežino kuo tikėti. Seniau, kai Lietuva priklausė Tarybų Sąjungai, negalėjai eiti į bažnyčią. Mano brolis buvo  direktorius. Liepė parašyti raštą, kad nebendrauja su broliu kunigu. Kai to nepadarė, manęs neatsižadėjo, jį išmetė iš darbo. Kai buvo draudžiamas tikėjimas, žmonės labiau meldėsi. Dabar žmonės nebežino, kas yra kas. Pavyzdžiui, jahovistai vaikštinėja, bruka visiems suklastotą šventą raštą, kuris yra iškraipytas, jame nėra to, kas jiems nepalanku. Jahovistai sako, kad tik jie bus danguje, o kiti – pasmerkti. Nesąmonė. Jei gyveni pagal Dievo įstatymą, nesvarbu, kas esi, danguje būsi.

-Vis dažniau apima jausmas, kad visas išorinis pasaulis nusistatęs priešiškai, jo tikslas - išmušti iš vėžių, išbandyti... Kiekvieną dieną būtina sukaupti visas jėgas, kad išliktum žmogumi. Viena iš galimybių - vidinė ramybė. Kaip Jūs ją puoselėjate, palaikote? Kaip padaryti ją ne tokią pažeidžiamą?

- Kunigai turi savo dvasinį gyvenimą. Jis turi melstis, atlikti mąstymus. Dvasininkams lengviau išlaikyti ramybę. Pasauliečiams yra sunkiau. Yra dešimt Dievų įsakymų. Jų žmonės nesilaiko. Paskui ir griūva valstybės, šeimos, kariasi tėvai, sūnūs... Nėra tvarkos. Pasaulis eina žemyn, žmonės tampa bedieviais, bedvasiais. Dievą atmesim – pražūsim.

- Kaip jaučiatės, kai susiduriate su žemiausio socialinio sluoksnio žmonėmis ir matote, kad negalite jų gyvenimo pakeisti?

-Reikia už juos melstis. Reikalinga malda. Todėl už juos meldžiuosi.

- Kokie žodžiai yra svarbiausi atėjus pas žmogų, kuris yra praradęs viltį pasikelti iš gyvenimo dugno, kuriame jis atsidūrė dėl kokių nors nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių?

- Atėjus į kiekvienus namus, pirmas žodis būna: „Ramybė šiems namams“. Tu esi Dievo vaikas, pakrikštytas. Jėzus ant kryžiaus mirė. Mastyk, tu juk esi žmogus, turi gyventi. Už tokius žmones reikia melstis. Be maisto gali gyventi beveik keturiasdešimt parų, be oro – keletą minučių, be vandens – tris dienas, bet negali gyventi be tikėjimo.

- Lietuvoje kunigystę renkasi vis mažiau jaunimo. Ką, jūsų vertinimu, reikėtų keisti, kad daugiau jaunuolių rinktųsi ganytojo misiją, o jų apsisprendimas būtų tvirtesnis?

- Svarbiausia - malda. Kunigai ateina iš šeimų. Jei jose nesimeldžiama, iš kur tas vaikas gaus tą pašaukimą? Žmonės turi melstis. Jei nebus kunigų, kas palaidos, kas pakrikštys? Jei jų nebus, bus blogai. Dabar jau ne vienas kunigas metė kunigystę, sukūrė šeimas. Anksčiau apie tai buvo girdėti rečiau. Dabar tas dvasinis gyvenimas nebėra toks griežtas, koks buvo anksčiau. Viskas keičiasi. Anksčiau žmonės išsiskirdavo. Labai sudėtinga būdavo anuliuoti santuokos sakramentą. Dabar tai yra daug paprasčiau. Pavyzdžiui, jei šeimoje smurtaujama, galima santuoką anuliuoti. Dėl gėjų – mes tai laikome nuodėme. Prigimtis – Dievas juk sutvėrė Ievą ir Adomą. Dėl moterų kunigystės, celibato – tvarka taip pat nesikeičia.

- Ar, būdamas kunigu, kada nors suklydote? Ką jums davė tokios pamokos?

- Kažkada nuskambėjo, jog vairavau vartojęs alkoholio. Praėjo keleri metai. Tai buvo negraži klaida. Remontavome kleboniją. Reikėjo vyrus pavaišinti, parvežti. Nebuvau persigėręs. Atsitiko, kaip atsitiko. Buvo tokių klaidelių. Žemėje gyvename ir žemiškas nuodėmes darome. Kiekvienas žmogus – nuodėmingas.

- Jei būtų galima pakeisti kažkokį gyvenimo įvykį, ką keistumėte?

- Sunku pasakyti. Kažkada daviau įžadus paklusnumui, celibatui. Gali man dabar duoti milijoną dolerių, nesugundysi tokiais dalykais.

- Ar daug turite laisvalaikio? Kaip jį leidžiate?

-Dabar jo visai neturiu, kadangi kalėdojimo metas. Atostogų nesu turėjęs, nors kunigui mėnuo  priklauso. Man neišeina.  Kiti ir Palangoje gali visą dieną išgulėti. Aš negaliu. Pabūnu tris valandas, nusibosta. Ką veikti, jei ne kunigauti? Esu buvęs Romoje, Izraelyje. Pabūni tris ar keturias dienas ir grįžti. Jei mėnesį reiktų atostogauti? Nesugebėčiau.

- Ko palinkėsite skaitytojams?

- Greitai Kalėdos – užgims Kristus. Jis atneš meilę ir ramybę. Tos meilės taip trūksta. Kristus pasiaukojo ant kryžiaus – atnešė tą meilę ir ramybę.  Bet jos nėra, nes žmogus Dievo nebemyli - per Kalėdas gimė Kristus gyvulių tvartelyje, nes jie jo nepriėmė. Žiauru. Linkiu, kad ateinančios Kalėdos nebūtų tokios kaip pirmosios – kad kūdikėlis negimtų tarp gyvulių, o rastų vietą žmonių širdyse, sąmonėje, šeimose.


Straipsnio komentarai

Arsua2016-12-20
Reikėtu paklausti Endriejavo parapijiečių. Gal jie tiksliau papasakotų ar tikrai tik vieną kartą teko išgerti... Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Marija2016-12-12
Labai geri kunigo Stanislovo pastebėjimai,kad dabar žmonės mažiau beina į bažnyčia, nors niekas nepersekioja kaip buvo mano laikais. Sekmadienį su šeima nuvažiuodavome į bažnyčią. o pirmadienį jau kurso auklėtoja žino. Nestojau į komjaunimą,buvau auklėtojai bloga, nors mokiausi gerai, visi kiti dėstytojai mane mylėjo ir gerbė. Kainavo daug sveikatos, bet man dievas visada su manimi. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar perkate ekologiškus produktus?