Prieš Naujuosius - šeimynos „Vaikiškos svajonės“ svajonių išsipildymas

Beje, šeimynos, kurioje šiuo metu auga 12 vaikų, mama Ona Jogienė jau anksčiau galėjo džiaugtis puikia Savivaldybės dovana – kietojo kuro katilu, kūrenamu granulėmis. Jis jau pastatytas šeimynos namuose, tik dar neprijungtas prie šildymo sistemos.

O. Jogienė pripažįsta, kad darbo su dideliu būriu vaikų yra visada - nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Tad kietojo kuro katilas kompensuos dalį brangaus laiko.

Vaikai - ir paaugliai, ir dar visai maži - tądien ypač džiaugėsi nemažu maišeliu saldainių, kurį atvežė Savivaldybės darbuotojai. Mažesni jau beveik buvo pradėję juos dalintis, bet vyresnieji tai neleido daryti – patarė palaukti, kol svečiai išvažiuos. Vos tik gavę saldžią dovaną, o tai šeimynos „Vaikiškos svajonės“ mažųjų narių viena iš svajonių, vaikai svečiams iš Šilutės ėmė deklamuoti eilėraščius apie Kalėdas ir Naujuosius metus.

Paskui vaikai parodė savo miegamuosius, gražias lovas, kuriose miega. O. Jogienės marti Sandra Birbalienė, čia dirbanti socialinio darbuotojo padėjėja, „Šilokarčemos“ korespondentui iškart negalėjo pasakyti, kiek šiame name, kur gyvena tiek daug žmonių, yra kambarių. Ji teigė, jog ir antrame aukšte yra dar du kambariai, į kuriuos per atostogas sugrįžta Kaune studijuojantys šios šeimynos 18-19 metų amžiaus jaunuoliai – viename kambaryje gyvena dvi merginos, kitame – du vaikinai. Ir gerai pagalvojusi, Sandra suskaičiavo, kad pirmame pastato aukšte yra septyni kambariai...

„Sandra - mano didžiausia pagalbininkė, neįsivaizduoju, kaip be jos suspėčiau tokią šeimyną prižiūrėti. Ji kartu su vaikais išgyvena jų sėkmes ir nesėkmes“, - sakė O. Jogienė.

Juk, pasak Onos, šeimynoje reikia dirbti be atostogų - ir naktimis keltis, jei vaikai suserga, ir laisvų savaitgalių nėra. Bet už šitą visą nuovargį vaikai atsilygina savo meile ir šypsenomis.  

Skaudi pačios O. Jogienės gyvenimo patirtis liudija, kad žmonės, patyrę visokių negandų, ir kitų skausmui nebūna abejingi. Onutei buvo vos aštuoni mėnesiai, kai nuo širdies infarkto mirė jos motina. Trys vyresnieji broliai pateko į globos namus, o ją augino močiutė. O kai mergaitė pradėjo lankyti aštuntą klasę, mirė ir močiutė.

„Močiutė mane labai mylėjo. Vaikų globos namų bijojau lyg pragaro. Tiek siaubo pasakų apie juos buvau girdėjusi, kad nusprendžiau kaip nors ištverti viena. Ir ištvėriau. Užtat man ir dabar nelaimingi vaikai - mano silpniausia vieta“, - liūdnokai prisiminė O. Jogienė, teigdama, kad tik tas, kuris yra pats skausmų katilą yra išragavęs, gali suprasti, kaip skauda kitiems.