A. E. Barodicienė: „Laikas sustojo ties mano gražiausiais metais“

2017-01-23, Stasys BIELSKIS
Alma Elena Barodicienė šiandien labai džiaugiasi anūke Jurgita ir proanūke Migle. Asmeninio archyvo nuotrauk
Alma Elena Barodicienė šiandien labai džiaugiasi anūke Jurgita ir proanūke Migle. Asmeninio archyvo nuotrauk

Šis pasakojimas – apie Almą Eleną Barodicienę, gimusią 1933 metais Šilutės rajone, Gardamo miestelyje. Dabar ji gyvena Stoniškiuose. „Šiandien jaučiuosi kaip rojuje – šalia vaikų, anūkų. Turiu savo butą, man padeda vaikai, ko senatvėje daugiau benorėti. Nors gyvenime teko patirti daug vargo, nejutau, kaip gyvenimas prabėgo, bet atsigręžus matau, kad laikas sustojo ties mano gražiausiais metais“, - džiaugiasi 83 metų moteris.

Alma Elena augo didelėje šeimoje, kurioje - du broliai ir keturios seserys. Tėvai dirbo pas ūkininką. Buvo paauglė, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

„Vokiečių kareivių neteko matyti, bet buvome labai įbauginti, jog atėjus rusų kariuomenei, galime neišvengti kankinimų, - prisiminimais dalijosi Alma Elena. - Labai bijojome, tad kartu su kaimynais mūsų šeima slėpėsi didelėje daržinėje. Ir mums pasisekė - atėjus fronto linijai kažkaip išvengėme susidūrimų su rusų kareiviais“.

1947 metais mirė mama ir visos šeimos atžalos išėjo tarnauti pas svetimus. O kai Alma Elena jau buvo pilnametė, sesuo pakvietė į Klaipėdos kraštą. Taip ir apsigyveno Plaškiuose. Pradėjo dirbti fermoje melžėja. Tada karves melždavo rankomis, buvo labai sunku. Vėliau Lazdėnų kaime, kuris yra lankose, tarybinis ūkis pastatė dviejų aukštų medinį namą - bendrabutį, kuriame ir ją apgyvendino.

„Karves melždavome tris kartus per parą, todėl tekdavo keltis 3 valandą nakties, apie porą kilometrų eidavome pėsčiomis iki Nemuno, kur buvo melžimo aikštelės, - pasakojo Alma Elena. - Mano kartos moterys žino, kad šis darbas buvo labai sunkus – nuolat mums visoms geldavo rankas, kurios būdavo ištinusios, nutirpusios. Vėliau teko dirbti ir lauko darbus - sėdavome bei ravėdavome daržus, prasidėjus šienapjūtei grėbliais grėbdavome šieną, kupstuodavome, šakėmis kraudavome į traktorių priekabas. Tais laikais daug darbų tekdavo nudirbti rankomis, technikos buvo mažai“.

Jaunų žmonių gyvenimas tuomet Plaškiuose nebuvo nuobodus – šeštadieniais vykdavo šokiai, rodydavo filmus. „Prisimenu, kad tuomet buvo mada mergaitėms ir vaikinams avėti baltus sportbačius ir baltas puskojines, - grįžta į tolimą praeitį Alma Elena. - Gražų vaizdelį tebeprisimenu, kai visu salės pakraščiu sėdi vaikinai užsikėlę koją ant kojos, o jiems visiems iš po kelnių kyšo baltos puskojinės... Visi nuo ketvirtadienio pradėdavome ruoštis šokiams – dantų milteliais balindavome sportbačius, ūkišku muilu skalbdavome puskojines. Geresnių priemonių tada nebuvo, tenkinomės tuo, ką turėjome... Ir tokio deficito laikai ilgai tęsėsi“.

Vėliau Plaškiuose pastatė baraką – taip tuomet vadino melioracijos darbuotojams skirtą medinį namą. Į šį baraką atsikėlė ir Almos Elenos šeima - su vaikais Roma, Danguole ir Sauliumi.

„Pradėjau dirbti melioracijoje, ten plušėjau net vienuolika metų. Melioratoriaus darbas nelengvas, tačiau labai reikalingas. Šį darbą reikia atlikti įvairiomis oro sąlygomis – ar karšta, ar lyja...

1975 metais likau našlė, dukros jau buvo paauglės, bet sūnui tebuvo pora metų. Dukra Roma baigė Šilutės žemės ūkio technikumą, Danguolė nuo septintos klasės dirbo Plaškių žolės miltų gamybos agregato, kuris tuomet buvo didžiausias Pabaltijyje, valgykloje. Spėju, kad visiems patiko jaunos, vikrios mergaitės darbas, nes ją kasmet priimdavo dirbti per vasaros atostogas“, - tik iš gerosios pusės apie savo dukras prisimena Alma Elena.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!