Sausio – 13-oji – primena ir įpareigoja

2017-01-18, Kęstutis JOČYS
Akimirkos iš Laisvės gynėjų dienos paminėjimo
Akimirkos iš Laisvės gynėjų dienos paminėjimo

Lietuvoje buvo paminėta Laisvės gynėjų diena. Ir ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose, miesteliuose, kaimuose. Vieniems ši data buvo kaip pergalės šventė su iškilminga aplinka, kiti kėlė vėliavas, perrištas juodais kaspinais,treti rado kitokių būdų, o kai kas pabuvo vienas su savo mintimis, nes neberado bendraminčių.

Jau tradiciškai Šilutės liberalai sausio 13 d. pakvietė miestelėnus į skverelį priešais paštą pabūti kartu. Penktadienio pavakarys tokiam suėjimui nebuvo dėkingas: pūtė žvarbokas vėjas, o iš dangaus krito šlapias sniegas. Nedaug buvo ir susirinkusių, kurie  būtų sutilpę po pavėsinės stogu. Tačiau visus sušildė jauki atmosfera. Niekas čia nesakė oficialių kalbų, niekas nebuvo viršesnis už kitą, visi draugiškai tarpusavy šnekučiavosi, maloniai nustebdavo sutikę senokai nematytą bičiulį, linguodavo pritardami E. Kučinsko atliekamai fonograminei dainai „Mylimas karan išjoja“. O dar daugiau visus suvienijo du puodai garuojančios košės, kurią pagal tik jam žinomus receptus pagamino Jonas Purlys.

Kai daugumą jau buvo pavalgydinęs ir atsirado laisvesnė minutė, žinomo šilutiškio, pamario krasto apsaugos kūrėjo, užėmusio aukštas pareigas karininko, dabar bitininko paprašiau prisiminti ir tas 1991m. sausio dienas, ir ar šiandieninis gyvenimas tenkina jo lūkesčius bei viltis? „ Tuo metu aš jau tarnavau krašto apsaugos departamente ir privalėjau vykdyti įsakymus. Sausio 14 d.  aš ir dar apie 15 vyrų buvom pasiųsti į Vilnių. Prieš pat sostinę mus sustabdė rusų karių postas su šarvuota technika ir kulkosvaidžiais. Patikrino, ar nevežame ginklų ir sprogmenų. Vilniuje buvo labai daug žmonių, daug nerimo ir baimės. Apsistojome trečiuose rūmuose. Čia esančioje salėje vyko pasitarimai, gaudavome nurodymus,kur reikės budėti, kur palaikyti tvarką, kaip išvengti provokacijų ir pan.. Tai buvo tikro gyvenimo pamokos. Sausio 20 d. mus pakeitė savanoriai iš kito rajono.

Tuo metu Šilutėje jau nuo sausio 10 d. aktyvistai pradėjo budėti savivaldybėje, policijoje, pašte, elektros tinkluose. Veiksmus koordinavo rajono taryba su Vitalijumi Šopiu priešaky. Savanorių pajėgoms neformaliai vadovavo buvęs disidentas Algis Mirauskas. Tarp aktyviausių buvo Antanas Krušnauskas, Romualdas Renčeliauskas, Skirmantas Toleikis, budėjęs ir prie parlamento bei daugelis kitų. Džiugu, kad pavyko išvengti incidentų, nors ir buvo radikaliai nusiteikusių rusų atžvilgiu žmonių.

Ko mes tada siekėme? Laisvės, dekomunizacijos ir tiesos. Plačiąja prasme – laisvę turime, o jei giliau pagvildenus? Pagarbos valstybei neliko dėl valdžios. Ji, anot J. Erlicko, save iškėlė taip aukštai, kad atsidūrė mėšlo krūvoj, o tada nuo jos nusisuko tauta ir pasitraukė. Rusai tiek neištrėmė tautiečių į Sibirą, kiek mes patys ištrėmėm į vakarus. Atsitiko taip, kad pačioj Lietuvoj mažėja Lietuvos. Neseniai, būdamas Vilniuje, perėjau Gedimino prospektu iki Rotušės aikštės ir suskaičiavau tik penkias kavines su lietuviškais pavadinimais, kai tų kavinių ten – ne viena dešimtis. Mes tik dairomės aplink – kaip anglai gyvena, kaip norvegai... Mes taip niekada negyvensim, mūsų kitoks mentalitetas. Gyvenkime ir tvarkykimės kaip lietuviai. Juk normalūs ir darbštūs žmonės esame“,- kalbėjo J. Purlys.

Maloniai nustebino dar viena detalė: tarp susirinkusių buvo ir kelios jaunos šeimos su savo mažyliais. Nei tėveliai, nei jų vaikai jau nebuvo tiesioginiai tų tragiškų sausio įvykių liudininkai, jiems – tai jau istorija, bet atmintis išliko. O tai – svarbiausia!


Foto galerija

Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar esate patenkinti gyvenimu Šilutėje?