Šilutiškė Justina Šlakaitytė: „Esu tikras gyvsidabris, trykštantis energija“

- Papasakok apie save.

- Esu gimusi ir augusi Kentriuose, Pagėgių savivaldybėje. Mūsų šeimoje augome keturi vaikai – trys sesės ir brolis. Kaime augo beveik vien vaikinai, todėl jie ir buvo mano geriausi draugai. Pradinę mokyklą baigiau Kulmėnuose. Vėliau mokslus tęsiau Piktupėnų pagrindinėje. Šioje mokykloje mano autoritetas buvo mūsų direktorius L. Mišeikis. Baigusi dešimt klasių,  išvykau mokytis į uostamiesčio Laivininkų mokyklą, kur įgijau jūrų uosto krovinių logisto specialybę. Visuose mokymosi įstaigose buvau aktyvi, nuolat prisidėdavau prie renginių organizavimo, priklausiau mokinių tarybai. Esu baigusi ir finansus – vidaus auditą. Auginame  dvimetį sūnų. Gyvename Šilutėje.

- Kaip tave vadinti – šilutiške ar kentriškiete?

- Žinoma, esu kentriškė, nes Kentriuose mano širdis. Šilutėje gyvename tik treti metai. Čia į veiklą dar nespėjau įsijungti. Bandysiu įsilieti ir į Šilutės miesto visuomeninį gyvenimą.

- Esi aktyvi Kentrių kaimo bendruomenės narė.

- Kentrių kaimo bendruomenės tarybos nare esu jau šešerius metus. Mūsų bendruomenės pirmininkas yra pats aktyviausias narys R. Mančas. Tik jo dėka bendruomenė gyvuoja. Aš esu bendruomenės sekretorė. Visa taryba yra  aktyvi ir labai draugiška. Man būti bendruomenėje yra svarbus gyvenimo aspektas. Patinka dalyvauti jos veikloje.

- Ar lengva jaunam žmogui bendruomenėje?

- Nežinau kaip kitiems, bet aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyne, lyg savo kieme. Man nėra sunku. Manau, tai priklauso nuo kiekvieno mūsų požiūrio į tai. Aš nerealiai gerai jaučiuosi būdama bendruomenės dalimi, man reikia veiklos, žmonių, bendravimo ir judesio.

- Tu iš Šilutės vyksti į Kentriuose vykstančius užsiėmimus. Tam skiri daug laiko, lėšų. Kam tau tai?

- Vykstu ten dėl bendruomeninėje vykdomų veiklų - susirinkimų, švenčių ar kitų renginių. Išties, neskaičiuoju nei laiko, nei pinigų. Gal dėl to nukenčia mano šeima, bet aš pasikraunu, įgyju daug patirties. Kai darai tai, kas širdžiai miela – negalvoji apie finansinius rodiklius.

-Tu dirbi pedagogo darbą Klaipėdoje. Papasakok apie tai plačiau.

- Neseniai baigėsi mano motinystės atostogos ir, nepraėjus mėnesiui po jų pasibaigimo, gavau pasiūlymą iš Laivininkų mokyklos, kur kažkada pati baigiau logistiką. Dirbu čia profesijos mokytoja.  Dėstau jūrų uosto krovinių logistikos mokiniams. Tai didelis iššūkis man. Dabar tenka realizuoti save visiškai naujoje sferoje. Logisto specialybė -  labai gera profesija.

- Jei taptum politike, ką, pirmiausiai, norėtum nuveikti kaimo žmonių labui?

- Jei kada netyčia įsisukčiau į šį ratą, tuomet tiksliai pasakyčiau, ką ir kaip bandyčiau padaryti. Šiaip, norint kažką nuveikti kaimo labui, nebūtina būti politiku. Reikia tik atverti širdį, žiūrėti ko jiems reikia ir padėti tai įgyvendinti

- Esi jauna. Ne paslaptis - kai kurie mokiniai būna tavo amžiaus. Ar nepasitaiko simpatizuojančių? Kaip tuomet jaučiatės?

- Taip, esu jauna profesijos mokytoja. Turiu panašaus amžiaus studentų. Kažkokių išskirtinių simpatijų nepastebėjau ir nemanau, kad jų išviso gali būti. Niekada nesuteikiau dingsties studentams pagalvoti kitaip. Manau, mokiniai džiaugiasi, kad daugėja jaunų profesijos specialistų, nes kiekvienas žmogus įneša vis kažką naujo.

- Ar sunku būti mokytoja?

- Nėra lengva. O kodėl? Pagal dabartinę sistemą mokytojas yra paliktas likimo valiai, jis neturi teisių, tokių kaip mokiniai. Juk dabar mokiniai mokytojus laiko iš mažosios „m“, o taip neturėtų būti. Juk, vis dėlto, mokytojų darbas, turėtų būti prestižinis darbas. Mokytojas turėtų būti mokinių autoritetas. Man mano darbas patinka, suteikia daug emocijų ir praktikos.

- Kas, Jūsų manymu, yra stipri moteris?

- Stipri moteris – tai ne ta moteris, kuri fiziškai stipri, o ta kuri protinga, išsilavinusi, savarankiška, stengiasi įveikti problemas be pašalinių pagalbos.

- Ar turite stiprios moters ar stipraus žmogaus idealą?

- Stiprios moters idealas – mano mama. Šiaip, aplink mane yra nemažai stiprių asmenybių, stengiuosi iš jų pasimokyti.

- Ar pati esate stipri moteris?

- Čia geras klausimas. Iš vienos pusės esu gal net per stipri moteris, nes esu ambicinga, reikli, labai realizuoju save stengdamasi visada būti priekyje. Stengiuosi viskuo aprūpinti save ir savo šeimą. Man nebūtinos aukštos pareigos, man nėra svarbu būti kažkieno viršininke. Manau, savo uolumu pasiekiu puikius rezultatus, stengdamasi atlikti visas užduotis „dešimtukui su pliusu“.

- Esate kaip gyvsidabris. Iš ko tai paveldėjote?

- O taip, esu tikras gyvsidabris, trykštantis energija. Iš ko tai paveldėjau, sunku pasakyti. Gal iš tėvų... Mano sūnus, ko gero, bus toks kaip aš – vienoje vietoje ilgai neištveria. 

- Mėgstate žvejybą. Žvejojate net ant ledo. Sakykite, iš kur tas potraukis? Kokią didžiausią žuvį teko pagauti? Kokių nuotykių esate patyrusi žvejyboje?

- Nevadinčiau savęs didele žveje. Kartais su savo antrąja puse vykstame pažvejoti, mat jam tas užsiėmimas labai patinka. Kai buvau maža, žvejodavau su brolio padaryta medine meškere. Labiausiai patinka žiemos sezono žvejyba. Gaila, kad paskutinius kelerius metus, labai trumpai ledas užsibūna pas mus. Didelėmis žuvimis pasigirti negaliu, toli dar man iki to, bet stintų ir raudžių esu prigaudžiusi nemažai. Kartą stintaujant Klaipėdoje, vyko laidos „Vienam gale kablys“ filmavimas. Reportažo kūrėjai kalbino žvejus ir, netyčia, atėjo prie mūsų. Kalbino mano draugus. Labiausiai buvo apstulbę, kai pamatė, jog tokiu žvarbiu oru žvejoja mergina.

- Ką dar mėgstate veikti?

- Mėgstu keliones. Abejoju ar yra dienų, kai ramiai nusėdžiu namuose. Labai mėgstu įsilieti į visuomeninę veiklą.

- Turite daug draugų. Kaip atskirti, kurie tikri?

- Draugų ratas labai platus, pažįstamų – dar platesnis, bet tikrų draugų yra vienetai. Mano tikros draugės žino, jog jos yra man kaip šeimos dalis. O kaip atskirti, kas tikras draugas? Tą išmokstame bėgant laikui, nes gyvenimas ir darbai parodo, kas draugas, o kas ne. Myliu ir vertinu kiekvieną žmogų, sutiktą savo gyvenime. Kiekvienas jų manyje paliko po pėdutę atsiminimų ir patyrimų.

- Koks jūsų gyvenimo credo?

- Siekti savo užsibrėžtų tikslų ir nemesti pradėto darbo, patyrus pirmą, antrą ar kelintą parkritimą. Man visada reikia, bet kokiu atveju, pasiekti savo tikslą ir svajonę.

- Už tai ką šiandien turi ir moki, kam esi labiausiai dėkinga?

- Labiausiai dėkinga esu savo mylimai šeimai, artimiesiems, draugams, kolegoms ir bendraminčiams. Mano gyvenimo realizavimas prasidėjo mokytojų I. Jurgutienės ir R. Špečkausko dėka. Nuo 12 metų jie mane įtraukė į visuomeninį Pagėgių savivaldybės gyvenimą. Ačiū jiems ir visiems, kurie yra mano draugai.

- Jeigu reikėtų pafantazuoti, kaip įsivaizduotum save po dešimties metų?

- Tai labai didelis gyvenimo tarpas. Per dešimt metų galima daug kilti ir daug kristi. Bet viliuosi, kad ir po dešimties metų aš vis dar būsiu aš - su savo principais ir savo nuomone. Ką veiksiu, laikas parodys.

- Ar kada nors teko valgyti emigranto duonos?

- Taip, esu emigravusi į nuostabią pasaulio šalį – Norvegiją. Ten dirbau namų tvarkytoja ir amfibijos servize, kur valėme ežerus ir upes. Ilgai ten neišbuvau, mane  svetimoje šalyje „dusino“. Reikėjo man mano veiklos, artimųjų. Nors, piniginiu atžvilgiu, ten šimtą kartų geriau, bet man ne piniguose esmė, o viduje, kaip aš jaučiuosi, o ten aš nesijutau gerai. Geriau čia mažiau, bet su visais kartu.

- Koks magiškiausias dalykas yra kada nors nutikęs Tavo gyvenime?

- Magiškiausias dalykas – tai sūnaus gimimas. Jis tiek daug naujo įnešė, kad tai viena gražiausių gyvenimo akimirkų.

- Ko palinkėsi skaitytojams?

- Palinkėčiau būti savimi, siekti savo tikslų, savo svajonių ir rasti savo kelią į laimę. Nelaikykite pykčio ir būkite laimingi. Svarbiausia, neužsidarykite savyje – ieškokite bendraminčių ir stenkitės gyventi  turiningai, juk tik vienas gyvenimas duotas.

- Ačiū už pokalbį.