Žudikų privilegijos arba kodėl jiems kalėjime sėdėti gera

Dėliojant chaotiškai kylančias mintis dėl šios beprasmiškos mirties, pagalvoji, kad apiplėšimo būdų yra įvairiausių, kuriuos filmuose, tikriausiai, matė ir nusikaltėliai, o  ir patys anksčiau yra išbandę - galėjo ant galvų kaukes užsidėti, palikti kur nors merginą surištą, bet NEŽUDYTI! Juk ne ji buvo nusikaltimo objektas, o žudikai, Ievos bendraamžiai, tikriausiai, matė jos iš baimės paklaikusias ir pasigailėjimo prašančias akis. Bet žvėries instinktas paėmė viršų, aptemdęs paskutinius sveiko proto likučius, kurie dar skyrė žmogų nuo gyvulio.

Gal dabar, sėdėdami už grotų ir laukdami bausmės, ima suvokti, ką padarė ir kas jų laukia. O laukia ilgi metai nelaisvės, gal net kalėjimas iki gyvos galvos. Bet ir tuo atveju jiems liks viltis, kad iki mirties už grotų nesėdės, kad gal išleis į laisvę anksčiau. Juk tokių pavyzdžių jau yra – „Lietuvos ryto“ žurnalisto V. Lingio tiesioginis žudikas Achremovas, kuris irgi buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, vėliau bausmė buvo sutrumpinta iki 25 m., kurių irgi iki pabaigos kalėjime neišbuvo, dabar jau vaikšto laisvėje. Paguoda tik ta, kad tos žmogžudystės užsakovas B. Dekanidzė gavo tai, ko nusipelnė – mirties bausmę, mat tada dar nepriklausėme ES ir ši kraštutinė bausmės forma  buvo teisiškai įforminta. Dabar žmogžudžiams esame humaniški, net iki absurdo humaniški. Nuteistieji iki gyvos galvos, kurių jau yra ne viena dešimtis, išlaikomi už mūsų pinigus: maitinami, prižiūrimi, pildomi jų norai ir pan.. Sėdi tokie daktarai, gaidjurgiai, baltušiai, vertelkos, nužudę ne vieną žmogų ir tiki, kad, gal būt, kada nors ir jiems bus atidarytos kalėjimo durys, už kurių gal dar lauks žmonos, vaikai. Ir jie net nepagalvos apie tai, kad jų aukos taip pat turėjo žmonas ir vaikus arba galėjo turėti.

Mes eame labai humaniški žmogžudžių atžvilgiu. Neturėdami ką veikti, jie rašo skundus į įvairias institucijas, teismus, o mes į juos atsižvelgiam ir pildom jų norus. Pavyzdžiui, H. Daktaras skundžiasi, kad kameroje šalta ir drėgna, kad negali nusipirkti rašiklio ir parašyti žmonai laiško, kad genda dantys ir reikalingas odontologas... Sakytume, prašyt nedraudžiama, o kas tau daugiau belieka. Bet, pasirodo, teisėjai jo užgaidas tenkina?! Sudės Henytei perlamutinius dantis ir demonstruos juos savo žmonai per ilgalaikius pasimatymus. Pasirodo, net ir tokios privilegijos žmogžudžiams priklauso, kaip ir mokslo siekimas, kurio nereikėjo, kai dirbo savo „juodus“ darbus. O dabar prireikė, todėl važiuoja dėstytojai į kalėjimą ir moko individualiai. Tik įdomu, kur jis įgytas žinias pritaikys, jei niekada nebeišeis į laisvę. Kažkoks absurdas, kaip absurdas yra ir tai, kuomet teisėjas rimtu veidu, skelbdamas nuosprendį, praneša, kad iš nuteistojo aukos artimiesiems priteisiama dešimtys ar net šimtai tūkstančių eurų. Iš kur jis, sėdėdamas kalėjime, surinks tokią sumą? Šikdamas? (Atsiprašau už šį žodį – nesusilaikiau). Jam ir dviejų gyvenimų neužtektų surinkti tiek pinigų. Svarbiausia, kad visi suprantame situacijos absurdiškumą, bet...

Arba paskelbia kaliniai bado streiką, atsisakydami valdiško maisto, kuris, beje, geresnis už tą, kurį gauna seneliai globos namuose ar mūsų vaikai mokyklose, ir pareiškia, kad valgys tik savąjį. Žinot, ką aš padaryčiau? Uždaryčiau kalėjimo parduotuvę ir palikčiau „streikuotojus“ savaitei ant vandens dietos, tegu graužia savo batų padus, kaip tai darė viename filme Č. Čaplinas. Tikriausiai matėte per televiziją, koks išsipustęs, „šlipsuotas“, apsikarstęs rožančiais į teismo salę atvedamas išsišiepęs H. Daktaras (Pasirodo, turi jis dar tų dantų). Va taip pas mus atrodo kalinys, nuteistas iki gyvos galvos. O ar jūs matėt, kaip atrodo kaliniai, nuteisti tokiomis pat bausmėmis Gvantaname? Su ryškia morkinės spalvos apranga ir surakinti grandinėmis. Priminsiu, kad šis kalėjimas yra saloje prie Kubos ir priklauso JAV, vienai iš demokratiškiausių valstybių pasaulyje, kuri, tikriausiai, supranta, kas yra žmoniškumas ir kas yra nužmogėjimas. Mano motina (91 m.)  papasakojo vieną epizodą iš savo jaunystės, kai gegužinės metu susimušė gretimų kaimų bernai. Atsitiko taip, kad vienam iš mušeikų tvoros „štankietu“ kliuvo taip, kad jis neišgyveno. Kaltininkas gavo 10 m. kalėjimo. Tai, anot mamos, buvo vyras ir iš stuomens, ir iš liemens. O kai, atlikęs bausmę, grįžo namo, kaimiečiai jį vos bepažino – sulysęs, pražilęs, blausiomis akimis... Dabar tokių paleidžiamųjų, prisipumpavusių raumenų, už vartų laukia draugužiai su limuzinais.

Kai matai besišypsančios Ievos nuotrauką, sunkiai gali suvokti, kad šios jaunos ir gražios merginos nebėra gyvųjų tarpe, kad niekada nebeišsipildys jos svajonės... Kažkas pas mus negerai. Komisaras V. Račkauskas irgi sakė: „Sunku patikėti, kad 2017 m.  Lietuvoje dar gali dėtis  tokie baisūs dalykai“. O aš pritariu generalinio komisaro L. Pernavo per spaudos konferenciją pasakytiems žodžiams, kad tokiems žmonėms ne vieta tarp mūsų.