Mingės senbuvis Jurgis Gečas, jo muziejus ir jubiliejus

2017-08-30, Saulius SODONIS

Trečiadienį istoriniame, kasdien vis labiau besikeičiančiame Mingės, kartais ir Lietuvos Venecija pavadinamame, kaime sutiktas  jos senbuvis Jurgis Gečas pasitiko santūriai šypsodamasis. Jis tik ką pasitiko iš Nidos atplaukius svečius, kurie, apėję dalį kaimo, apžiūrės viename iš atkurtos senosios sodybos pastatų jo įkurtą Mingės muziejų. O kita turistų grupė jau buvo išvykusi į Ventę. Grįžusių jų pavėsinėje laukė žuvienė. Tiesa, ne J. Gečo ar jo artimųjų virta, tačiau keletą kilogramų žuvies jis jau buvo tik ką nuvalęs – tą dieną jis minėjo savo šešiasdešimtmetį ir laukė atvykstančių svečių.

Mingės, oficialiai Minijos, o jei istoriškai – tai Minės kaime nemažai išlikusių ar nesenai atstatytų sodybų. Tačiau čia gyvenančių senbuvių, deja, vos keletas. Bet ir tie atsikėlę į Mingę jau po karo. Tik kairiajame krante gyvenusią Irmą Šukienę galima pavadinti tikrąja senbuve. Dabar jau garbingo amžiaus šišioniškė gyveno čia su vyru dar iki kario. O šiuo metu jau gyvena Šilutėje. Tad daugiausia Mingėje sodybas yra įsigiję poilsiui ar pamėgę vandens pramogas.

Tad paklaustas, ar jį, Jurgį Gečą, galima laikyti senbuviu, jis ėmė lankstyti pirštus, vardindamas senuosius, nuo seno čia gyvenančius. Suskaičiavęs save pavadino vienu iš senbuvių: į antrąją klasę jis pradėjo eiti jau Mingės pradinėje mokykloje. Drauge nusprendėme, kad tai galėjo būti apie 1964 – 65 metus. Dabartinę, dailiai  paties iš po gaisro atstatytą sodybą jis įsigijo jau vėliau. O atvykę tuomet jie čia gyveno ir viename, ir kitame šio kaimo name.

Dirbti jam gyvenime taip pat visko teko. Tačiau jau keletą pastarųjų metų su žmona Onute verčiasi teikdami kaimo turizmo paslaugas. O pageidaujančius plukdo laivu po Nemuno deltą ar po Kuršių marias. Iki šiol turėjo labai mielą nedidelį 12 vietų laivelį, pavadintą „Mige“. Praėjusiais metais iš Klaipėdos įsigijo gerokai didesnį, kurį pertvarkius ir pritaikius, bus galima plukdyti žymiai daugiau svečių. Tačiau tai bus jau kitais metais. Šiuo metu, kai neplukdo žmonių, visas dėmesys - naujojo laivo įrengimui.

Senbuvis J. Gečas gali pasigirti ir nedideliu kaimo muziejumi, kurio eksponatus rinko 10 -15 kilometrų spinduliu. Nors vietos jame  nėra daug, tačiau įėjus akys raibsta nuo įvairių senovinių vienas šalia kito išdėliotų daiktų. Čia yra visko, tačiau akį labiausiai traukia su žvejyba susiję eksponatai. Labai senais laikais šiuose kraštuose mediena į Klaipėdą būdavo plukdoma sieliais. Net Minijos žiotys buvo tam pritaikytos bei pati upės vaga XIX amžiaus antroje pusėje ištiesinta. Tačiau iki šiol niekur neteko matyti su sieliais susijusių eksponatų. O čia jų net keletas. Ne tik apie juos, bet ir visus čia esančius muziejaus įkūrėjas gali pasakoti nesustodamas. Jis ne tik renka praeitį liudijančius dalykus, bet ir bando rekonstruoti. Taip jo atkurtas Mingės kaime buvusios karčemos butelio įrašas. Pagerbiami ir senbuviai – ant didžiulės „šeivos“ (tinklų siuvimui bei adymui naudojamos šaudyklės) išpjaustyti sovietmečio Mingės žvejų vardai. Tokių būta apie 50. Ten pat pagerbti ir tuo metu buvę ūkio direktoriai.

Daugiau pažinti J. Gečo eksponatų  nepavyko, nes sugužėjo būrys vokiečių turistų. Tačiau čia išties vertės apsilankyti dar kartą ir neskubant susipažinti su unikaliais tik Mingės kaimui būdingais ar žvejyboje anksčiau naudotais daiktais. Šiek tiek žinant Pamario kraštų muziejus, galima beveik drąsiai manyti, kad tai vienas iš unikalesnių žvejybą seniau liudijančių vietų. 

Atsisveikinant savo bei skaitytojų vardu paspaudėme jubiliatui Jurgiui Gečui ranką, palinkėjome sveikatos, gražių metų bei žingeidžių turistų, kurie ne tik pailsėtų apsilankę Mingėje, bet ir pažintų šio krašto istoriją apsilankę jo nedideliame, bet įspūdingame muziejuje.


Foto galerija

Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar Lietuvoje reikėtų uždaryti rusakalbių mokyklas?