Nerimsta aistros dėl vaizdo kamerų

Nesutinkantys su vaizdo kamerų įrengimu kreipėsi į UAB „Šilutės būstas“ vadovą Marių Stankų  nurodydami, kad užpildytos anketos negalėjo sudaryti laiptinės butų savininkų daugumos, kaip to norėjo šio sumanymo iniciatoriai, kadangi tarp  anketų vieno buto gyventojai, jau daugelį metų gyvenantys užsienyje,  patys jos užpildyti negalėjo, už kitą buto savininkę anketą užpildė jos anūkė, gyvenanti  kitur. Tačiau tuomet direktorius aiškino, kad anketų pildytojais nesidomėjo – tai esą jau išeina už jų kompetencijos ribų. Tuo metu gyventojai jau buvo gavę „Šilutės būsto“ sąskaitas, kuriose  priskaičiuotas mokestis ir už vaizdo kameras. Pavyzdžiui, trijų kambarių buto savininkas turi mokėti už vaizdo stebėjimą 5,88 eurus, o už pačias kameras 4,31 eurus. Vėliau buvo paaiškinta, kad tai mokestis už du mėnesius. Bet ne tai svarbiausia. Dalis laiptinės gyventojų pasirašė po pareiškimu ( 7 parašai ), kuriame rašoma: „Atsisakome mokėti už prievarta prieš mūsų valią pastatytą vaizdo kamerą. Mums ji nereikalinga, geriausia butų ją nuimti. Turime teisę atsisakyti mokėti, kadangi vaizdo kamera susijusi tik su privataus gyvenimo apsauga ir niekaip nesusijusi su namo eksploatavimu, kas nurodyta neseniai patvirtintame naujame statybos reglamente, kurio V skyriuje išdėstyta privalomųjų reikalavimų visuma“ .(Kalba netaisyta). Su šiuo pareiškimu dalis jį pasirašiusių gyventojų vėl nuvyko į „Šilutės būstą“. Motyvuodamas savo užimtumu ir kad į jį kreipiamasi be išankstinės registracijos, M. Stankus net nenorėjo jų išklausyti, bet, galų gale, nusileido ir po abipusių pasikeitimų argumentais buvo nuspręsta padaryti laiptinės gyventojų susirinkimą. O juk nuo to ir reikėjo pradėti, kol dar kameros nebuvo įrengtos.

Kodėl kameros reikalingos?

Susirinkimas įvyko, bendrovės atstovas vėl rinko jame dalyvavusių parašus, tik nelabai aišku kam, gal dėl kvorumo? Šio „projekto“ iniciatoriai tokį sprendimą motyvavo tuo, kad gyventi čia nėra saugu, ypač vakarais, prie laiptinės buvo apiplėštas žmogus, be to, ant suoliuko sėdi nekeliantys pasitikėjimo pašaliniai asmenys, viename iš pirmojo aukšto butų dažnai girtaujama, keliamas triukšmas. Dar vienas argumentas, turėjęs galutinai pribaigti „oponentus“ – vaizdo kamera užfiksavo daromą nusikaltimą! O susirinkime dalyvavęs „Šilutės būsto“ vadovas dar pridūrė, kad už kamerų išmontavimą ir paslaugos atsisakymą įmonei „Mano sauga“ tektų sumokėti 3 tūks. eurų netesybos mokestį, kuris bus išskaičiuojamas iš visų laiptinės gyventojų.

Kamerų priešininkai pateikė savo argumentus

Niekas nesakė, kad iš esmės vaizdo stebėjimo kameros yra blogas dalykas. Tačiau jis nėra privalomas visiems – tai nėra išlaidos, susijusios su namo bendrojo naudojimo objektų tvarkymu ir priežiūra, kurios proporcingai padalinamos visiems namo gyventojams. O visos kitos priemonės yra susitarimo tarp visų laiptinės gyventojų reikalas. Už vaizdo kamerų įrengimą pasisakė neseniai čia gyventi atsikėlusios šeimos arba tos, kurių ir pajamos, matyt, nemažos, ir kieme pastatyti automobiliai „prašmatnesni“. Kamerų priešininkai – tai šios laiptinės senbūviai, kurių dauguma pradėjo čia gyventi kartu su namo pastatymu (1981 m.). Suprantama, kad dauguma iš jų jau pensinio amžiaus. „Aš esu apdraudusi savo butą, moku visus mokesčius, tame tarpe ir „Šilutės būstui“, dabar dar prisidės mokestis už priskirtos namui teritorijos tvarkymo darbus . O čia dar priverstinai primetamas kameros mokestis. Neturiu nei mažų vaikų, nei mašinos, vakarais būnu namuose – tai kam jis man reikalingas? Ir be kamerų mokesčių per akis“ – sakė vieno buto savininkė. Bendrovės vadovas priminė, kad yra galimas ir toks problemos sprendimo būdas – už vaizdo kameras ir jų eksploatavimą moka tik tie gyventojai, kurie jų pageidavo, bet šiuo atveju reikia, kad tam pritartų visi laiptinės  butų savininkai. Keista metamarfozė: kamerų įrengimui pakanka minimalios (50+1) balsų daugumos, o kas turėtų už jas mokėti – jau reikalingas šimtaprocentinis sutarimas.

Iki tolerancijos ir atjautos dar nepribrendome

Kompromiso, kaip ir reikėjo tikėtis, pasiekti nepavyko. Kamerų šalininkai nesutiko vieni mokėti, neprimetant mokesčių kitiems. Keista, kad tam ypač prieštaravo laiptinėje du butus turinti savininkė, kuriai pagal savo darbo specifiką privalu rūpintis socialiai remtinais ar sunkiau besiverčiančiais asmenimis. Deja, savo kaimynams atjautos ar bent supratimo iš jos pusės nebuvo. Ir nieko čia nuostabaus, juk ne veltui liaudies išmintis byloja: „Bagotas biedno niekada neužjaus“. Ši situacija priminė nepriklausomybės pradžią, kai pradedančiuosius verslininkus ėmė reketuoti nusikaltėlių grupuotės siūlydamos apsaugą („stogą“), už kurią nori nenori turėjai mokėti.

Nutarimai, prasilenkiantys su sveika logika

Vienas iš tokių, pavyzdžiui, kad už vaizdo kameras mokesčio dydis priklauso nuo buto kvadratūros – turi daugiau, mokėk irgi daugiau. O tai kaip nustatomas stebimas kiemo plotas kiekvienam butui? Kitas variantas – balsuojant už vaizdo kamerų įvedimą, vienas balsas priklausė buto savininkui, bet jei buto bendrasavininkai yra du, balsas galioja tik vienas. Kaip pasielgti tokiu atveju, kai jų nuomonės išsiskiria – kurio balsas turi viršenybę? Arba, kuris variantas, renkant parašus, išklausant nuomonės žodžiu turėtų būti teisingiausias – kai už savininką pasirašo kitas asmuo, kai jis pats padeda parašą ant pareiškimo, ar, kai gulėdama ligoninėje, telefoninio pokalbio metu vėl pakeičia savo nuomonę? Ir labai abejotinas tas įstatymas ar nutarimas, kuriuo vadovavosi „Šilutės būstas“, dėl daugumos balsų viršenybės, primetančios priverstines finansines įmokas ir kitiems. Negali būti valstybėje kuriami įstatymai ar priimami nutarimai, įteisinantys bet kokią prievartą. Tokie dalykai vykdavo sovietmečiu ir vyresnio amžiaus žmonės juos dar gerai prisimena, kai viską lemdavo daugumos nuomonė, kai „partijai įsakius, širdis turėdavo norėt“.

 Susirinkimo metu po telefoninių skambučių tą taip trokštamą balsų daugumą gal ir pavyko surinkti ir pasidžiaugti „pergale“. Bet rankų nežada nuleisti laikinai  „pralaimėjusieji“, juk pralaimėtas mūšis dar nereiškia, kad pralaimėtas ir visas karas.