Mistinė naminių gyvūnų energija

2017-10-11, anomalija.lt

Už prieglobstį jie dosniai atsilygina, ir ne bet kuo, o savo energija, rašo gyvenimo būdo žurnalas „Nuo… iki“.

Ezoterikai naminių gyvūnų ir žmogaus santykiuose įžvelgia mistinių dalykų, o mokslininkai prabyla kur kas konkrečiau.

Pasak jų, ir mes, ir mūsų mažieji broliai skleidžiame atitinkamo dažnio elektromagnetines bangas. Sutapdamos šios bangos ir suformuoja nepaprastai tvirtą šeimininko ir jo keturkojo numylėtinio ryšį.

Tavo skausmas – mano skausmas

Žmogus ir jo augintinis dalijasi energija, kuri lemia abiejų savijautą, emocijas, pojūčius ir netgi imuninę sistemą. Pavyzdžiui, retas kuris kačių augintojas nepasigiria, kad katė geba nujausti jo skausmą – ir fizinį, ir dvasinį.

Iš pažiūros didelės egoistės, visada darančios ką nori ir nepaklūstančios šeimininko komandoms, katės tuoj pat prisistato, jei tik šiam kas nors nutinka, jei šeimininkas sunegaluoja.

Istorija iš pirmų lūpų: ,,Tą vakarą ėjau į namus labai prislėgta, – pasakoja vilnietė architektė Salomėja N. – Mano daug mėnesių kurtą projektą užsakovai atmetė. Drauge žlugo atostogų planai. Vietoj jų teks imtis naujo užsakymo ir susiveržti diržus, nes pinigų irgi nesumokėjo. Sėdėjau namuose ant sofos apimta nevilties, skaudama galva ir ašarotu veidu. Po kelių minučių į kambarį įsėlino Rainis. Ėjo jis atsargiai, lėtai, tyrinėdamas mano nuotaiką. Šiek tiek patupėjęs šalia sofos užšoko ant jos ir pamažėle ėmė artintis prie manęs (ko paprastai niekada nedaro). Netrukus pajutau prie veido prikištą snukutį: gyvūnėlis mane uostinėjo kutendamas ilgais ūsais. Nejudėjau. Tada katinas užlipo man ant krūtinės ir atsigulė priekinėmis letenėlėmis apsikabindamas kaklą ir bandydamas lyžtelėti smakrą. Didelės žalios jo akys įdėmiai žvelgė į mane, tarsi sakydamos: nenusimink, viskas bus gerai, aš su tavimi… Neištvėrusi paglosčiau Rainio kailiuką – švelnų ir šiltą. Pasigirdo raminantis murkimas. Po kiek laiko pajutau, kaip krūtinę slėgęs sunkumas ima silpti, susierzinimas slopti… Katinas atstojo veiksmingiausius vaistus – nuo sofos pakilau visiškai nusiraminusi.“

Istorija iš pirmų lūpų: „Penkerių metų katytę Musę laikau geriausia savo gydytoja, – pasakoja pensininkė Nijolė K. – Man dažnai užeina stiprūs sąnarių skausmai, ypač keičiantis orui. Tai puikiai žino manoji Musė: kai tik prigulu nebepajėgdama paeiti, ji tuoj užšoka ant nesveiko, skausmingiausio kelio sąnario ir visuomet savo kūnelio šilumą skiria labiausiai sopančiai vietai sušildyti. Guli ant jos tol, kol man palengvėja. Kartais – ištisas dienas, pamiršdama net dubenėlį su ėdesiu.“

Mokslininkų įrodymai

Katės iš tiesų linkusios padėti mums ištverti nesėkmes ir negalavimus. Jos kupinos itin stiprios gyvybinės energijos ir yra pasiryžusios tuoj pat ja dalytis su savo globėjais. Energinį kačių poveikį žmogui įrodo daugybė mokslinių tyrimų.

Didžiosios Britanijos mokslininkai ilgai stebėjo didelę grupę žmonių, kurie buvo gydyti nuo širdies infarkto. Tyrimai parodė, kad 94 procentams tiriamųjų, laikiusių naminius gyvulėlius, širdies smūgis per sekančius metus nepasikartojo, o net 72 procentus jokių augintinių neturėjusių žmonių infarktas per metus ištiko vėl. Šio tyrimo išvadas vėliau patvirtino ir kiti moksliniai stebėjimai.

Nustatyta, kad ypač didelę įtaką gyvūnėliai turi žmogaus kraujospūdžiui. Australų medikai, dirbantys Melburno širdies ir kraujagyslių institute, ištyrė pusšešto tūkstančio asmenų ir nustatė, kad naminių gyvūnėlių augintojų kraujospūdis buvo pastebimai mažesnis. Be to, jų kraujyje užfiksuotas ir gerokai mažesnis cholesterolio kiekis.

Bet gal keturkojų augintojų sveikata iš prigimties buvo tvirtesnė? Norint atsakyti į šį tyrimų rezultatais suabejojusių skeptikų klausimą buvo atliktas dar vienas tyrimas. Vienai tiriamųjų asmenų grupei buvo liepta namuose laikyti kates, kitai – šunis, o trečioji neturėjo jokio augintinio. Bandymo dalyviai mėnesį užrašinėjo savo savijautos sutrikimus. Rezultatai pribloškė: šunų ir kačių augintojų sveikata buvo kur kas geresnė negu tų, kurie nesirūpino jokiu keturkoju. Bandymą pratęsus dar pusę metų rezultatai nepakito, tik dar smarkiau išryškėjo tiriamųjų sveikatos skirtumai.

Nugaišo atidavęs visas jėgas

35-erių metų vilnietė Simona S. vadovavo vienos stambios užsienio įmonės padaliniui. Vienas paaukštinimas, kitas, o ir dabartinis postas – dar ne galutinė stotelė…

Atlyginimą Simona gavo gerą, gyveno prašmatniai įrengtame bute, kuriame retsykiais apsilankydavo vienas kitas vyriškis. Deja, jie kažkodėl neužsibūdavo. Gal išsigąsdavo per didelio šeimininkės savarankiškumo ar emancipacijos, o gal tiesiog neatitiko Simonos reikalavimų vyrams… Simona vis dažniau pajusdavo vienatvę, kuri paprastai sugriebdavo vakarais ir poilsio dienomis. Norėdama apmalšinti slegiantį vienišumo jausmą ji išsiugdė įprotį vakarais išeiti iš namų. Nesvarbu kur – į kiną, parodą, koncertą… Vieną vakarą grįždama namo moteris prie laiptinės durų rado juodą kačiuką. Paklusdama nenusakomam instinktui parsinešė jį į namus… Nupraustas ir pamaitintas užmigo, o prabudęs rytą sekiojo paskui šeimininkę lyg šešėlis. Taip buvo ir vėliau: mėgstamiausia keturkojo vieta tapo Simonos keliai ir lova. O kaip jis džiaugdavosi jai sugrįžus iš darbo į namus! Šalia katės Simona tapo ramesnė, meilesnė… Ir naujam savo draugui Viktorui, su kuriuo susipažino per vieną seminarą, ji nepasirodė kategoriška. Jųdviejų santykiai rutuliojosi palengva, jie vis daugiau laiko praleisdavo kartu.

Vieną dieną Simona pastebėjo, kad jos mylimas katinas pasidarė vangus, sunkiai prišaukiamas prie maisto dubenėlio. Veterinarai pranešė liūdną žinią: augintiniui – vėžys, jo dienos suskaičiuotos…

Užkasusi mylimą gyvūnėlį Simona pasijuto tarsi netekusi gyvybinių jėgų šaltinio. Tarsi iš gausybės rago pasipylė įvairios nesėkmės: sušlubavo vienas finansinis projektas, draugas išvyko padirbėti į Švediją, stipriai sutriko mamos sveikata… Neiškentusi Simona kreipėsi pagalbos į vieną garsų Lietuvos chiromantą, kuris, pažvelgęs į jos delnų linijas, pasakė: „Neturite apsaugos. Kažkodėl jūsų auroje dabar žiojėja skylė, pro kurią nuteka gyvybinės jėgos. Gal netekote ko nors iš artimųjų?“

Sužinojęs, kad tai tebuvo viso labo katinas, žmogus tik palingavo galva: tai ir buvęs tas nebylusis pagalbininkas, kuris gerte sugerdavo visą neigiamą energiją, visą vienatvės liūdesį, dovanodavo savo meilę, prieraišumą ir fizines galias.

Gyvūnėlis nugaišo, kai visos jo gyvybinės jėgos buvo paaukotos šeimininkei…

Liaukitės liejęsi! Tučtuojau!

Gyvūnai – mūsų nuotaikos barometrai. Ir į visus įvykius reaguoja panašiai kaip mes. Neigiamas emocijas ypač linkę sušvelninti šunys, pasižymintys aštriu, pernelyg jausmingu pasaulio suvokimu. Į savo šeimininkų rietenas ir į namuose tvyrančią įtampą neretas šunėkas reaguoja su dideliu liūdesiu. Nusiminęs jis gali tūnoti kampe, o gali ir pradėti garsiai loti ar staugti.

Mokslininkai nėra iki galo ištyrę dar vienos nepaprastai svarbios šunų savybės – jų sugebėjimo pajusti, kad šeimininkams gresia kokios nors nelaimės ar nemalonumai. Tokiais atvejais keturkojis tarsi neranda sau vietos: blaškosi, inkščia, pasivaikščiojimų metu bando ištraukti pavadėlį iš žmogaus rankų. Kartais – paprasčiausiai dingsta. Tai ypač daro kaimo šunys. Pabėgęs iš namų šuo kaime nuo seno laikomas gresiančios bėdos ženklu. Prietaras, ezoterikų nuomone, paremtas realiu pagrindu: jautrus gyvūnas anksčiau už kitus intuityviai pajunta artėjančią nelaimę, ligą, mirtį ir nebepajėgdamas pakelti neigiamų emocijų dingsta kuo toliau. Arba tariamai be jokios priežasties kaukia.

Gyvūnai mato vėles

Anapusinio pasaulio gyventojus ypač jaučia šunys ir katinai. Specialistai, ateidami apvalyti namų nuo nematomųjų jėgų, neduodančių žmonėms ramiai gyventi, yra linkę atsivesti su savimi ir šunį. Šis, pašiaušęs kailį, tuoj pat ima loti ant kažkokios neregimos būtybės. Arba žvelgdamas į langą gailiai staugia nuo vidurnakčio iki aušros. Panašiai elgiasi ir katės: jos šnypščia priglaudusios ausis prie galvos, dreba, traukiasi atatupstos. Į anapusines būtybes reaguoja ir paukščiai: pradeda triukšmauti, mosuoti sparnais, muistytis narvelyje. Pamatę panašų augintinių elgesį galite būti tikri: po namus blaškosi nerandanti sau vietos kažkieno dūšelė…

Ramybės skleidėjos žuvys

Turintys akvariumus žmonės vienu balsu tvirtina, kad niekas taip nenuramina įsiaudrinusių nervų kaip tylus žvelgimas atsisėdus į plaukiojančias žuveles. Tai tiesa – šalta žuvų energija ir stipri energinė vandens galia atvėsina įkaitusias nuo rūpesčių galvas. Žuvelės padeda susilpninti kraujospūdį, normalizuoja širdies plakimą, išvaduoja nuo galvos skausmo.

Geriausi draugai – atklydėliai…

Deja, ne kiekvienas augintinis yra tikras mūsų bičiulis, gydytojas ir guodėjas. Gyvūno siela savo vibracijomis turi sutapti su mūsiške.

Jeigu energiniai laukai nesiderins – turėsite augintinį, su kuriuo gyventi tik naudinga. Ne daugiau. Pavyzdžiui, tu mane maitini, o aš saugau tavo namus. Arba: aš apvalau namus nuo graužikų, žaidžiu su tavo vaikais, o tu man už tai duodi ėdalo, leidi voliotis minkštame patale. Tokie santykiai visiškai normalūs. Tai tarsi taikūs dviejų kaimynų (bet ne širdies draugų) santykiai.

Keista, tačiau mus dažniausiai visa širdimi pamilsta atklydę gyvūnai. Energopsichoterapeutai linkę įžvelgti netgi mistinių dalykų. Pagal Rytų filosofus atklydėlis visuomet įkūnija kokio nors neseniai mirusio asmens sielą, kažkokiu būdu susietą su mumis karminiais ryšiais. Vakariečiai teigia, kad atklydėlis ieško tokio asmens, kurio biolaukas jam būtų artimas. Kad ir kaip būtų, nebūkite abejingi nelaimingam, neturinčiam kur prisiglausti keturkojui.

Nesuderinami su mumis gyvūnai

Tokių iš tiesų esama. Na, nelimpa mūsų dūšia prie ką tik įsigyto veislinio triušio, nors jis ir „retas“, labai gražus. Mokslininkai paaiškintų racionaliau: nesutampa jųdviejų elektromagnetinių bangų dažniai, ir nieko čia nebepakeisi.

Svetimas jums gyvūnas tik siurbs iš jūsų energiją, jus erzins. Kartais gali būti dar blogiau – šalia jo jusite nuolatinį nuovargį, dažnai skaudės galvą, prastai miegosite, gali pradėti varginti padidėjęs kraujospūdis, alergija, dusulys… Ką jau kalbėti apie tai, kad „nesuderinamas“ gyvūnas gali tapti šeimyninės nesantaikos priežastimi.

Žinoma, mums iš pradžių sunkoka suvokti, kad su savo naminiu gyvūnu esame nesuderinami. Kai gyvūnas erzina mus miaukimu, lojimu, čirškimu, kai mes gailiai atsidūstame vien prisiminę, kad su juo teks eiti pasivaikščioti, jį maudyti ar šerti, pirmiausia bandome kaltinti save („Na ir kodėl esu toks nemeilus vargšui gyvūnėliui?).

Šito tikrai nereikėtų daryti. Nereikėtų ir nuolaidžiauti gyvūnui, kuris mėgina padaryti namuose savo tvarką (pavyzdžiui, šuo niekam neleidžia net prieiti prie savo mėgstamo krėslo), puola artimuosius ir t. t. Augintinis, su kuriuo jūs nesuderinami, nepasikeis, tad geriausia jį atiduoti auginti kitiems. Juk jis gali puikiausiai tikti kitam šeimininkui.

Parengta pagal gyvenimo būdo žurnalą „Nuo… iki


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Kiek ruošiatės išleisti kalėdinėms dovanoms?