Laidotuvių tradicijos - gyvųjų kultūros veidrodis

2017-10-31
PAPROČIAI. Gruzijoje ant antkapių perkeltos mirusiųjų fotografijos iš kasdienio gyvenimo. Vaikščiojant po kapines galima sužinoti, kokį automobilį velionis vairavo, kokiuose namuose gyveno, kokius gėrimus vartojo, kokias cigaretes rūkė. Gruzinai pripažįsta, jog su tokiais vaizdais neretai peržengiamos bet kokios ribos.   © Kakha GAGLOSHVILI nuotr.
PAPROČIAI. Gruzijoje ant antkapių perkeltos mirusiųjų fotografijos iš kasdienio gyvenimo. Vaikščiojant po kapines galima sužinoti, kokį automobilį velionis vairavo, kokiuose namuose gyveno, kokius gėrimus vartojo, kokias cigaretes rūkė. Gruzinai pripažįsta, jog su tokiais vaizdais neretai peržengiamos bet kokios ribos. © Kakha GAGLOSHVILI nuotr.

Laidotuvių papročiai ir tradicijos bei mirusiųjų namai - kapinės - tarsi veidrodis atspindi gyvųjų pasaulėžiūrą, vertybes, gyvenimo būdą. Prieš Visų šventųjų dieną domimės, kodėl italai mirusiesiems ploja, švedai ir gruzinai švenčia ir kaip su mirusiaisiais atsisveikina induistai bei musulmonai.

Lietuvoje mirusieji į paskutinę kelionę palydimi ir pagerbiami pagal krikščioniškas tradicijas, finansines galimybes, išsilavinimą bei estetinį suvokimą. Šermenys dažniausiai būna tylios ir santūrios. Mirusieji laidojami karstuose arba vis dažniau kremuojami, o jų atminimas įprasminamas didingais akmeniniais paminklais ir nevystančiais gėlių darželiais ant kapo. Dažnai atrodo, jog mirusieji mūsų šalyje mylimi ir gerbiami labiau nei gyvieji. O kaip yra svetur?

Mirusiesiems - aplodismentai

Pasak klaipėdietės kelionių vadovės ir gidės Monikos Vasylienės, Italijoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, vietos kapinėms stinga. „O Venecijos salelėse mirusiesiems iš viso nėra vietos. Jiems skirta netoliese esanti šv. Mykolo sala. Kapines joje 1807 metais įkūrė Napoleonas. Ir iki šiol saloje nieko daugiau nėra tik kapinės. Šv. Mykolo kapinėse palaidoti garsūs rusų menininkai kompozitorius Igoris Stravinskis su žmona, baleto artistas Sergejus Diagilevas. Bet kas šiose kapinėse nelaidojamas, nes vietų skaičius - ribotas. Į Šv. Mykolo kapines patekti gali tik tie, kurių šeimos kapas ten jau yra. Kiti mirusieji iš Venecijos laidojami žemyninėje Italijos dalyje“, - teigė gidė.

STOKHOLME esančios Skogskyrkogarden kapinės vietiniams tarsi parkas, kur žmonės atvyksta pasivaikščioti, pabėgioti, vyksta turistų ekskursijos, veikia kavinės ir panašiai. Holger ELLGAARD nuotr.

Anot pašnekovės, katalikiškoje Italijoje nėra paplitusi kremavimo tradicija. „Mirusieji laidojami su visu kūnu karste. Karstai kapinėse įstumiami į daugiaaukštes koplyčias. Senosios koplyčios - labai gražios, papuoštos angeliukų ir kitokiomis skulptūromis, ornamentais, naujosios - daug paprastesnės, be puošmenų. Koplyčioje mirusysis laikomas 25 metus. Po to karstas ištraukiamas ir palaikai užkasami tose pačiose kapinėse į masinę kapavietę. Koplyčioje atlaisvinama vieta kitam mirusiajam. Taip daroma dėl to, kad trūksta vietos kapinių plėtrai“, - pasakojo M. Vasylienė.

Iš italų laidojimų papročių gidė išskyrė aplodismentus mirusiajam. „Kai pirmą kartą tai išvydau, atrodė labai keista, kad aplinkiniai ploja, kai nešamas karstas. Pasirodo, taip išreiškiama pagarba velioniui“, - sakė M. Vasylienė.

Į kapines - pabėgioti

Švedijos sostinėje gyvenanti Jūratė Wrangbäck pasakojo, jog Stokholmo Skogskyrkogarden kapinės (išvertus „Miško kapinės“), kurios įtrauktos į UNESCO saugomo paveldo sąrašą, yra viena labiausiai lankomų vietų. Vietiniai gyventojai, pasak Jūratės, čia atvažiuoja pasivaikščioti, pabėgioti, čia vyksta turistų ekskursijos, veikia knygynas, kavinės, organizuojamos įvairios parodos.

„Miško kapinės“ ypatingos tuo, jog jose nėra niūrios atmosferos. Kapines kūrė ir meniškai apipavidalino geriausi Švedijos architektai ir dailininkai. Jų tikslas buvo paguosti liūdinčius mirusiųjų artimuosius ir kartu išblaškyti niūrias mintis.

Kapinės įkurtos vaizdingame pušyne ir gamta bei koplyčios sudaro harmoniją. Kapinėse veikia krematoriumas ir trys koplyčios: Vilties, Tikėjimo ir Šventojo Kryžiaus. Kiekviena koplyčia turi savo aptvertą sodą. Prie centrinės Šventojo Kryžiaus koplyčios, kurioje įrengta monumentali atsisveikinimo su mirusiaisiais salė, yra tvenkinys, kuriame žydi lelijos. Koplyčių formos labai santūrios, bet jų apdailai panaudotos labai brangios medžiagos, puošybos elementus kūrė žinomi dailininkai. Čia taip pat yra memorialinė kalva ir kolumbariumas urnoms su mirusiųjų pelenais laikyti. Antkapių dydis ir forma „Miško kapinėse“ - griežtai reglamentuoti. Šiose kapinėse yra palaidota garsi kino aktorė Greta Garbo.

„Labai daug kas su šeimom važiuoja į kapines Kūčių vakarą. Susitinka giminės prie kapo, uždega žvakutę, karšto vyno išgeria, paskui važiuoja Kūčias švęsti“, - pasakojo Jūratė.

Švedijoje mirusieji kremuojami. J. Wrangbäck nuostabą kelia tai, jog žmogus gali būti laidojamas praėjus net mėnesiui po mirties. „Kai šeima nusprendžia, kad data visiems tinka - tada ir surengia laidotuves“, - pasakojo Jūratė.

Šventė su raudomis

Lankantis Gruzijoje nustebino antkapiai šiuolaikinėse kapinėse. Įprasta, kad ant paminklų išgraviruojama mirusiojo portretinė nuotrauka, o Gruzijoje ant antkapių perkeltos mirusiųjų fotografijos iš kasdienio gyvenimo. Vaikščiojant po kapines galima sužinoti, kokį automobilį velionis vairavo, kokiuose namuose gyveno, kokius gėrimus vartojo, kokias cigaretes rūkė.

Gruzinas Kakha Gagloshvili paaiškino, jog graviruoti mirusiojo fotografiją ant antkapio yra kone privalomas dalykas, to nedaro tik vargingai gyvenantys žmonės, kurie tam neturi pinigų.

„Tiesa, rytinėje Gruzijos dalyje graviruojamos paprastos fotografijos, o vakarinėje Gruzijoje dažnai kapinėse peržengiamos sveiko proto ribos. Fotografijos ant antkapių, kuriose pavaizduoti mirusieji rūkantys, geriantys, vairuojantys prašmatnų automobilį - tai dar ne riba. Žinomi atvejai, kai į kapines atitempiamas mirusiojo automobilis, įrengiamas visas būstas su televizoriumi, kuriame susirenka veliono draugai, sėdasi prie stalo ir imituoja, jog švenčia kartu su išėjusiuoju. Tai senųjų Gruzijos laidojimo tradicijų interpretacijos, tačiau jos dabar jau retai kada pasitaiko. Dauguma kapinių aptvertos geležine tvora, o jose mirusiesiems statomi paminklai su fotografijomis ir dedamos gėlės“, - pasakojo K. Gagloshvili.

Pašnekovas papasakojo ir apie gruzinų laidotuvių tradicijas, kurios primena vestuves. „Gruzijoje laidotuvėse dalyvauja apie 300 - 500 žmonių. Kaimuose laidotuvėse stengiasi dalyvauti visi, kas pažinojo mirusįjį, nes tokia tradicija - visi turi padėti šeimai netekties akimirką. Mirusiojo kaimynai ir draugai organizuoja ir visą laidotuvių ceremoniją, artimiesiems to daryti neleidžiama. Išrenkamas vienas atsakingas žmogus - laidotuvių vadovas, kuris viską organizuoja: nuo mirusiojo aprengimo iki laidotuvių vaišių. Po laidotuvių specialiose salėse padengiami stalai, prie kurių susėda apie 200-300 laidotuvių dalyvių. Vyrai ir moterys sėdasi prie atskirų stalų. Kaimuose įprasta mirusiojo artimiesiems rinkti pinigus. Sėdi žmogus su atidarytu lagaminu, į kurį visi deda pinigus, o jis rašosi, kiek kas pinigų paaukojo. Praėjus 40 dienų po laidotuvių, artimieji vėl prisimena mirusįjį. Vėl organizuojamos vaišės, tačiau jose dalyvauja jau tik apie 40-50 žmonių„, - pasakojo gruzinas.

Pašnekovas įvardijo dar vieną Gruzijoje labai paplitusį laidotuvių paprotį - garsų verkimą. „Visi, kurie gerbė ir mylėjo mirusįjį, privalo kuo garsiau verkti per laidotuves, kad parodytų, kokia skausminga netektis. Tačiau ši tradicija tapo neadekvati. Verkia visi: kas išgyvena ir kas - ne, kad tik kaimynai neapkalbėtų, jog neliūdi dėl mirusiojo. Išsilavinę žmonės šį paprotį laiko labai gėdingu. Net patriarchas kreipėsi į žmones, kad laikas užmiršti šią nenormalią tradiciją„, - gruziniškų laidotuvių ypatumus atskleidė Kakha Gagloshvili.

Išėjimas iš Samsaros

Indijoje kapinių nėra (išskyrus krikščioniškas), tačiau svarbiausia mirusiųjų kremavimo vieta Varanasyje, ant Gangos upės kranto, yra, ko gero, labiausiai sukrečianti vieta šioje šalyje. Varanasis - šventas miestas. Induistai ir budistai tiki, jog jame sudeginus mirusįjį jo siela ištrūks iš samsaros (gimimo ir mirties arba reinkarnacijų rato) ir pasieks nirvaną (nušvitimą). Deginimo apeigos atliekamos nedideliame Gangos pakrantės ruože, vadinamame „Manikarnika ghat“.

„Manikarnika ghat“ yra šio miesto ašis, aplink kurią sukasi gyvenimas ir mirtis. Sakoma, kad trys ketvirtadaliai Varanasio gyventojų gyvena iš lavonų ir piligrimų, kurių kiekvienais metais apsilanko čia apie milijoną. Šių eilučių autorei teko ne kartą stebėti kremavimą šioje „Manikarnika ghat“. Tad pasakojimas - iš asmeninės patirties.

Kremavimo procesas „Manikarnika ghat“ niekada nenutrūksta. Mirusieji čia atvežami iš visos Indijos. Vienu metu dega 3-5 laužai, sukrauti iš sandalmedžio malkų. Šis medis Indijoje labai brangus ir naudojamas tik mirusiesiems deginti. Vienam kūnui sudeginti reikia apie 10 kg medienos. Kremavimo procese dalyvauja tik vyrai. Mirusysis, suvyniotas į audeklą, į deginimo vietą atnešamas ant neštuvų ir guldomas ant sukrauto laužo. Laidotuvių ceremonijai vadovauja: šventikas, jis meldžiasi, skambina varpeliais, degina smilkalus, pučia kriauklę ir šlaksto mirusiojo kūną šventu Gangos vandeniu. Laidotuvių dalyviai aplink laužą eina penkis ratus, kad atsiskirtų nuo mirusiojo protas, siela, vanduo, žemė ir oras. Tik tada uždegama liepsna. Laužą uždegti turi teisę tik vyras, vyriausiasis sūnus, brolis. Kūnas dega apie 3 valandas. Visą tą laiką artimieji meldžiasi šalia. Mirusiųjų deginimo apeigų negalima fotografuoti nei filmuoti. Vietiniai teigia, kad tai sutrukdytų išėjimo procesą.

INDIJOJE kremavimo procesas „Manikarnika ghat“ niekada nenutrūksta. Mirusieji čia atvežami iš visos Indijos, o vienu metu dega 3-5 laužai. Dennis JARVIS nuotr.

Po kremavimo likę kaulai kartu su pelenais išbarstomi į Gangą, tačiau yra ir išimčių, kai kūnas nekremuojamas. Manoma, kad apvalanti laužo liepsna nereikalinga mirusiesiems nuo gyvatės įgėlimo, raupsuotiesiems, šventikams, kūdikiams, nėščioms moterims, Jų kūnai atiduodami šventajai upei.

Gedulo ženklas Indijoje - nuskusti plaukai. Vyrai, palaidoję tėvą, dažnai nusiskuta jei ne plaukus, tai bent ūsus. Gedinčios moterys dėvi baltą sarį be jokių papuošimų.

Veidu į Meką

Anwar Hossain Chowdhury iš Bangladešo yra musulmonas. Jis papasakojo apie musulmonų laidojimo tradicijas.

„Mirusį žmogų pirmiausia reikia nuprausti šiltu vandeniu. Tai privaloma. Tada visas kūnas įvyniojamas į specialų baltą audeklą, kuris vadinamas kafonu. Vyrams naudojamas trijų dalių audinys, moterims - penkių dalių. Į kafoną suvynioto mirusiojo rankos sukryžiuojamos ant krūtinės, nosies šnervės užkemšamos medvilnės gabaliukais. Tada šeimos nariai ir draugai mirusįjį ant neštuvų neša į mečetę. Laidotuvėms yra skirta speciali malda, vadinama „Džanaza“. Iš mečetės kūnas nešamas į kapines ir guldomas į duobę. Mirusįjį palaidoti reikia tą pačią dieną, kol nenusileido saulė. Kapo duobėje kūnas guldomas ant dešinio šono, veidu į Meką. Kapas užpilamas žemėmis, taip pat į jį metamos gėlės. Suformuojamas nedidelis kauburiukas, vieta gali būti pažymėta nedideliu akmeniu“, - pasakojo A. H. Chwdhury.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar perkate ekologiškus produktus?