Raudonasis potvynis Šilutėje arba du maisto estetai pomidorų padažo jūroje

2017-11-19, Šilutės Smaližius
„Šilutės Smaližiaus
„Šilutės Smaližiaus" iliustracija

Šį kartą pradėsiu savo apžvalgą nuo klausimo skaitytojams – kada paskutinį kartą jautėte itin stiprią svetimą gėdą? Tai toks nemalonus jausmas, kai lyg nieko blogo nepadarius, jauti nemaloniai prastą jausmą dėl kito žmogaus ar įstaigos veiksmų. Būtent šis jausmas mane aplankė ne vieną ir ne du kartus. Kodėl? Iš tikrųjų, dėl to, pasak šio „restorano“, nėra to blogo, ko negalėtum sulieti pomidorų padažu...

Beje, ši apžvalga bus kiek kitokia, nes susidės iš dviejų dalių. Pirmoji bus mano, kaip maisto mėgėjo, o kita dalis – mano viešnios, profesionalios virtuvės šefės minčių. Nusiteikite ilgam ir įdomiam žygiui per pomidorų padažo upes. Sėkmės!

Taip išėjo, jog mane ir Šilutę aplankė viešnia, mano draugė, virtuvės profesionalė ir skonio virtuozė. Gražų vakarą, po ilgos kelionės kilo elementarus noras prisėsti prie kavos puodelio, pabendrauti, paskanauti vietinio maisto. Ir ką aš galvojau, parodydamas būtent šį „restoraną“? Kadaise teko apie tą vietą rašyti ir ji buvo tokia prasta, jog tapo viešu anekdotu ir skambiu palyginimu kitose mano apžvalgose. Tačiau pagal mano ideologiją, žmonės gali pasitaisyti iš savo klaidų. Tad kodėl neduoti antro šanso? Tai ir buvo mano pirmoji vakaro klaida.

Atvykus jau vakarėjant, daug žmonių nesutikau, nors čia žmonės ateina ne tik pasisotinti, bet ir pažaisti biliardą ar boulingą. Biliardą dievinu, maistą myliu, tad ir vieta teoriškai turėtų būti gera? Nusprendę patikrinti šią teoriją, nuėjome ir įsitaisėme visai patogiuose suoliukuose. Štai iki šios vietos viskas, kas gera ir gražu susiję su šiuo „restoranu“, pasibaigė. 

Meniu perpildytas besidubliuojančių patiekalų. Juokinga ir graudu žiūrėti į tą vieną ir tą patį patiekalą, vienodos kainos, tačiau su vis pakeistu vienu iš ingredientų. Ir nors meniu atrodo didelis ir platus, iš jo išsirinkti patiekalą tikrai nėra paprasta. Su viešnia kraipę galvas, pagaliau išsirinkome patiekalus, kuriuos aptarsime.

Atėjus besišypsančiai padavėjai, išsakėme savo norus ir laukdami kalbėjome apie maistą, mėgavomės pakankamai erdvia aplinka bei lubose kyšančiais laidais (net nejuokauju, jeigu sėdima antrame aukšte, jie puikiai matosi!). Ilgai laukti nereikėjo, kadangi žmonių buvo pakankamai mažai, o ir tie patys labiau pažaisti nei pavalgyti atėję. Patiekalai visai netrukus jau garavo ant mūsų staliuko. 

Nepakeldamas akių į viešnią, tyrinėjau savo cezario salotas ir dar spėjau pasidžiaugti, kiek daug vištienos jose. Nesulaukus jokio atsakymo ir esant spengiančiai tylai, įtariai pakėliau akis ir pamačiau, jog garsi kulinarė žvelgia į savo jautieną su pipiriniu padažu lyg jautis žvelgtų į raudoną, plevėsuojantį skudurą. Mano žvilgsnis nuslinko į jos lėkštę ir, o siaube, pamačiau pragarišką vaizdą – pomidorų padažo potvynis. Taip, Šilutės rajonas garsėja savo potvyniais, tačiau pasirodo yra vieta, kurioje kartais ištinka visai kitokio pobūdžio stichinė nelaimė – pomidorų padažo potvynis. 

Vadinamas „pipirinis padažas“, viso labo buvo aštrus pomidorų padažas, ant kurio šiek tiek pabarstyta juodųjų pipirų. Visas šitas jovalas itin gausiai užlietas ant neaiškios, plonos jautienos. Brangios jautienos, kuri tiesiogine to žodžio prasme sugadinta. Nežinau, kas ruošė tai, nežinau, kokiu tikslu buvo taip pasityčiota iš mėsos, bet lai Dievas pasigaili to žmogaus sielos, nes klientė, kuriai tai buvo patiekta, būtų galėjusi pribaigti visus, kas susiję su šia šventvagyste. Jautiena, kuri paruošta it eilinis, plonas kiaulienos kepsniukas... nupurto net rašant šią apžvalgą. 

Nukrapščiusi tai, kas, pagal šį „restoraną“, turėtų vadintis pipiriniu padažu bei peiliu ir šakute patyrinėjusi mėsą, moteris atsiduso ir pastūmė lėkštę su šia nesąmone tolyn. Mėsa tiesiog guminė ir net netinkama patiekti ant stalo. Nors ne aš gaminau šitą pasityčiojimą iš maisto, ne aš atnešiau ir patiekiau, vis tiek pasidarė be galo gėda, kad apskritai čia atėjome. 

Atėjusios padavėjos veidą nušvietė nuostaba, jog atneštas patiekalas ne tik kad nevalgomas, bet tiesiog pastumtas prie stalo krašto. Kolegė sutramdžiusi emocijas, pakankamai aiškiai ir glaustai išaiškino šio patiekalo problemą. Štai ir pasirodė padavėjos „profesionalumas‘ visu gražumu. Pasakius, jog šis patiekalas nevartojamas, jis buvo nuneštas nuo stalo ir... viskas. Nepasidomėjo, ar klientas dar ko nors pageidaus, o gal galėtų kuo nors pakeisti šį nesusipratimą. Tiesiog paėmė lėkštę, nuėjo ir daugiau nepasirodė.

Aš nejuokauju, ji daugiau taip ir nepasirodė! Tik truputį vėliau, kai šalia atsirado naujų klientų, pasirodė jau visai kita padavėja, kuri ėmė kreipti dėmesį ir į mūsų stalelį. Beje, dėmesį gal ir kreipė, bet tikrai ne į mano tuščią lėkštę, kuri ant stalo stovėjo tiek ilgai, jog ėmė atrodyti, jog ji tuoj įaugs į stalo paviršių. 

Dėl įdomumo verta aprašyti ir mano išsirinktus patiekalus. Cezario salotos buvo gausios kepinta vištiena, tačiau visi pliusai tuo ir užsibaigė. Skonis labai pusėtinas, o sūrio jose taip ir neradau. Taip pat ir krutonų (kepintos duonos skrebučių). Vietoje jų - paprasčiausiai padžiovintos prancūziško batono plonos riekelės. Juokinga? Nemanau. 

Maniškis kiaulienos kepsnys su adžika, grybais ir lydytu sūriu buvo poprastis. Adžikos jame neradau. Ją pakeitė tik vidutiniškai švelnus padažas, kuriuo galima gardinti nebent eilinį sumuštinį ar degalinės dešrainį. Grybai - tai plonai pjaustyti pievagrybiai (jų apskritai grybais nelaikau), tad ir skonio iš jų nesulaukiau. O štai sūriu, tą geltoną daiktą ant kepsnio, tikrai neišdrįsčiau pavadinti. Geriausiu atveju, tai pigiausias fermentuoto sūrio gaminys, kuris išlydytas ant patiekalo, jį pavertė itin riebiu ir sunkiai valgomu. Gailiuosi, tačiau šios šlykštynės nepavyko įamžinti, bet galiu užtikrinti, jog jis vienas prasčiausių dalykų, kuriuos pastaruoju metu esu valgęs. 

Senoji padavėja taip ir dingo, matyt, iš gėdos, o naujoji, atnešusi sąskaitą, taip ir nebepasirodė jos paimti... Teko giliai atsidusti ir išeiti iš šios vietos. Nežinau, kas mane priverstų čia grįžti kažką paragauti. Blogiausia tai, jog tokios vietos išbaido Šilutės svečius, kurie susidaro nuomonę apie vietos maistą. Džiazuojanti kėgline, aš tau daviau antrą šansą, o tu susidirbai dar labiau...

Viešnios, virtuvės šefės komentaras

Sveiki, mielieji šilutiškiai. Jūsų mieste lankiausi jau ne pirmą kartą. Šįkart mano brangus draugas, didis estetas, skonio gurmanas ir kritikas, suteikė garbę ir pačiai išsakyti savo nuomonę apie šią „maitinimo“ įstaigą. Iš tikrųjų, daugumoje valgyklų, ypač mūsų didmiesčiuose, pavalgytume nė kiek ne brangiau, bet užtat žymiai skaniau. Taip, ten nerasime skambių patiekalų pavadinimų ir to paties patiekalo 20 variacijų... Tačiau maistas bus tikrai valgomas. To negaliu pasakyti apie šią vietą, kuri dar drįsta vadintis skambiu restorano vardu. Tačiau apie viską iš eilės.

Sutiko mus draugiška ir daug žadančia šypsena. Tuo ir baigėsi visi geri įspūdžiai. Antrąjį valgiaraštį teko organizuotis patiems nuo gretimo stalelio. Padavėja pasirodė po gerų 10-15 minučių, nors lankytojų beveik nebuvo. Kompaniono dėka laikas neprailgo, todėl į šias smulkmenas nekreipėme dėmesio. „Linksmybės“ prasidėjo, kai atnešė mūsų užsakytus patiekalus. Vietoj nuostabios jautienos pamačiau baisų kalną raudonos masės. Po juo buvo paslėptas neįtikėtinai plonas mėsos gabaliukas. Čia dar ne baisiausia. Iš jautienos buvo išsityčiota! Ją kepė apvoliotą kiaušinio plakinyje ir miltuose. Bandžiau suprasti, ką gi bandė paslėpti po tuo kliaro sluoksniu ir kalnu aštraus kečupo. Greičiausiai visa tai kompensavo jautienos kiekį. Už tokią nedidelę patiekalo kainą didesnio tikrai nesitikėčiau. Tad kam jį slėpti?

Paprastas patarimas. Niekada, pabrėžiu - niekada, negalima šitaip aptepti padažu, kad ir koks skanus (šiuo atveju jis buvo baisus) jis bebūtų, visą mėsos gabalą. Papilkite padažo balutę lėkštėje ar supilkite jį į padažinę. Žmogus pats nuspręs, kiek to padažo jis nori sunaudoti.

Brangūs virėjai, jei nemokate gaminti jautienos, nesityčiokite iš jos ir tiesiog išimkite iš meniu. Negaminkite! Ir nenaudokite visur ir visada to prakeikto pomidorų kečupo. Vietoj jo paimkite pomidorus savo sultyse. Sutrinkite blenderiu, pridėkite žalumynų, česnako ir prieskonių. Patys nustebsite, kaip tai pakeis patiekalo skonį, ir nenuodysite žmonių begale konservantų, didžiuliu kiekio cukraus ir krakmolo. 

Dar pora žodžių apie tą sūrio gaminį, kurio kalną gavo mano mylimas draugas, Šilutės smaližius. Nieko gero iš tos gausos, kai nėra kokybės. Geriau labai nedaug, bet kokybiško sūrio. Patiekalas nebebus sunkiai valgomas ir riebus. Priešingai, tai suteiks daugiau skonio ir jūsų klientai net murks iš malonumo.

Nežeminkite garbaus virėjo vardo. Virėjas - virtuvės šefas ir skonio virtuozas, kuris per keliolika minučių geba sukurti skonio simfoniją iš pačių paprasčiausių produktų. Pasakysite - provincija, nėra ko geriau tikėtis. Kategoriškai nesutinku! Žmonės visur nusipelno gauti kokybišką ir skanų produktą. Taip pat turi būti aptarnauti maloniai, greitai ir profesionaliai. 

Grįžtant prie aptarnavimo... Padavėja net nesugebėjo išklausyti mano pastabų ir patarimų. Grubiai mane nutraukė ir išėjo su lėkšte. Kaip jau minėjo mano brangus draugas, daugiau mes jos taip ir nebepamatėme... Kita padavėja gana ilgai mus ignoravo, galų gale, paprašius sąskaitos, išlemeno klausimą man: „Ar vis dėlto nenorėčiau pavalgyti?“ Pusantros valandos prasėdėjome palikti likimo valiai ir tik susiruošus palikti šią vietą, kurią galiu pavadinti tik nesusipratimu, bet jokiais būdais ne maitinimo įstaiga, padavėja pagaliau prisiminė, jog taip ir likau nevalgiusi. Juokinga? Man ne. Tai verčia susimąstyti. Ar jums visai nesvarbus klientas? Nesate suinteresuoti, jog lankytojai grįžtų pas jus ne vieną kartą? 

Restoraną daro restoranu ne jo pavadinimas, ne savininkas ar direktorius, o būtent Jūs, kurie ten dirbate. Tik Jūsų šypsenos, greitas aptarnavimas, kantrybė išklausyti kliento priekaištus, patarimus. Ir, žinoma, nepriekaištingas virtuvės darbas maitinimo įstaigą paverčia visų mėgstamu ir nuolat lankomu restoranu! 

Nereikia jokių įmantrybių ar gurmaniškų patiekalų. Juk net ir nebrangius, paprastus patiekalus galima skaniai pagaminti ir dailiai patiekti. 

Taigi, paskutinis mano šiandienos patarimas skambėtų taip: mylėkite savo darbą ir dirbkite jį atsakingai. 

Šia optimistiška gaida atsisveikinsiu su Jumis, mielieji šilutiškiai. Atsisveikinsiu ne visam laikui, o iki malonaus. Tikrai dar ne kartą sugrįšiu aplankyti savo draugo ir skonio gurmano, Šilutės smaližiaus. Gal dar pavyks sudalyvauti ir skonio reide. 

Iki, mielieji!

Šilutės Smaližius


Straipsnio komentarai

Citizen 2.02017-11-22
Būtų gerai jog pomidorų sriuba būtų, čia kečupo sriuba. Pačio pigiausio kečupo. :D Komentaras patinka Komentaras nepatinka
KZ2017-11-22
Man labiau patiktu jeigu butu tiksliai nurodyta ta vieta kur sita pomirodu sriuba atnese. Nesinoretu jog ir man toki bruda atnestu Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Mes šefės - gurmanės jėėėė...2017-11-21
Labai keistos "gurmanės - šefės" , kad po tokias vietas vaikšto. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
sms2017-11-21
geriau rašykat katras ir kur kebabinės geriausiai ruošia kepsnius ir skaniausiai o ne murdykites po pomidorų tyrę Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Ksoksonis2017-11-20
aš girtas po geros pjankės geriau pagaminu o čia dar klientams tokį š siūlo. Neščiau į virtuvę tą nesąmonę, tegul patys ir ėda tokį Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Jurgita2017-11-19
Vaizdas baisus tikriausiai ir skonis šlykštus Komentaras patinka Komentaras nepatinka
HAHAHA2017-11-19
UŽSISAKAI KEPSNĮ, ĖDI KEČIUPĄ Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Jopapa2017-11-19
nieko ten gero kas liecia maista. tu alieju ryskiai per daug kai kazkada pasiemiau salotas tai tiesiog skendo ir neskanu. i baulinga eiti tik pazaisti ir nebent keptos duonos su alumi o pavalgyti tai namie pavalgai daug skaniau negu ten Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar perkate ekologiškus produktus?