M. Žąsytienė savo gyvenimo pilnatvę surado Švėkšnoje

2015-01-07, Gerda BELOKOPYTOVA
„Po mokyklos baigimo reikėjo šiek tiek paklaidžioti, kad suprastum, jog nori grįžti čia“, - sako Monika.
„Po mokyklos baigimo reikėjo šiek tiek paklaidžioti, kad suprastum, jog nori grįžti čia“, - sako Monika.

Turbūt neatsiras nė vieno švėkšniškio, kuris nepažinotų muziejininkės Monikos Žąsytienės. Kaip muziejus neįsivaizduojamas be eksponatų, taip Monika nebeįsivaizduojama be muziejaus. Jauna moteris, nusprendusi savo laimę kurti gimtojoje Švėkšnoje, yra pavyzdys, kad jaunimas pasirenka ne tik aktyvų gyvenimą didmiestyje. „Kam reikia gyventi mieste, jei tau nė 80 proc. nereikia to, ką jis tau gali pasiūlyti“, - dabar sako Monika.

Bet išbandyti, kad tai suprastų, reikėjo viską. Teko ir Lietuvos sostinėje pagyventi, ir uostamiestyje. Bet užvis maloniausia Monikai savo šeimos laimę kurti gimtosiose apylinkėse, kur viskas sava, pažįstama. Kur žmonės vieni kitus atpažįsta, apdovanoja malonia šypsena. Bet apie viską nuo pradžių.

Paprašyta pristatyti save, ketvirtus metus Šilutės muziejaus Švėkšnos filiale muziejininke dirbanti Monika paprašė tai, ką pasakys, užsirašyti, mat tai turėtų būti įdomu. Nusišypsojusi ji tarė: „Aš esu iš Vilkų kampo, o mano tėtis – Oželis. Ir dabar toli nuo to nepabėgau, ištekėjusi tapau Žąsytiene“. Švėkšniškė pasakojo, kad tokį savo prisistatymą sumanė pradėjusi dirbti šiame muziejuje. „Atvykusiems į muziejų pristatydama ekspozicijas Archeologijos skyriuje aš visuomet pristatau kaimus, kurie yra mūsų seniūnijoje ir yra turtingi archeologiniais radiniais, o kai prieinu prie Vilkų kampo, tai visuomet prisistatau  taip, kaip dabar jums“, - pasakojo Monika.

Likimo nulemtas darbas muziejuje

Tačiau tol, kol surado savo vietą, kol galiausiai suprato, kur jaučiasi geriausiai, švėkšniškei teko daug ką išbandyti. Baigusi tuometę Švėkšnos vidurinę mokyklą Monika įstojo į Vilniaus universitetą, ten įgijo Komunikacijos ir informacijos bakalauro laipsnį. „Pirmiausia, žinoma, darbo paieškas pradėjau nuo bibliotekų, mat turėjau bibliotekininkės išsilavinimą. Bet, matyt, Dievo pirštas lėmė, kad darbo bibliotekoje negavau. O tuo metu kaip tik atsirado laisva darbo vieta čia, muziejuje. Dabar esu labai laiminga dėl tokio savo gyvenimo posūkio“, - pasakojo Monika. Vis dėlto įdomu ir tai, kaip jaunas žmogus laikais, kai teikiama pirmenybė didmiesčiui ar net užsieniui, nusprendė grįžti į gimtąjį miestelį. „Kol studijavau, kartu su vyru gyvenau Vilniuje. Tačiau dar studijų metais nusprendžiau, kad man ten visko yra per daug ir praktiškai niekuo nesinaudoju. Kitas dalykas – jaunam žmogui gyventi Vilniuje yra labai brangu. Abu su vyru esame užaugę kaimuose, vienkiemiuose, todėl savęs, gyvenančių daugiabutyje name, neįsivaizdavome“, - pasakojo Monika. Tiesa, jauna šeima dar kiek pagyveno ir Klaipėdoje, bet vis dėlto apsisprendė – nori grįžti į Švėkšną. „Grįžome ir kol kas nesigailime. Štai šiemet mūsų dukra jau pradėjo eiti į pirmąją klasę čia“, - sakė švėkšniškė.

Darbas, teikiantis džiaugsmą

Pradėjusi dirbti muziejuje Monika jautėsi lyg žuvis vandenyje – jai čia viskas sava, įdomu. „Aš muziejuje dirbu viena. Man tenka daryti viską. Esu ir muziejininkė, ir valytoja, ir gidė, ir administratorė, ir renginių organizatorė bei vedėja. Saviraiškos čia tikrai užtenka. Reikia tik dirbti“, - neslėpė jauna moteris. Žinoma, pirmaisiais darbo mėnesiais Moniką buvo užvaldęs entuziazmas, norėjosi muziejuje organizuoti daug renginių, parodų ir pan. Tačiau praėjus šiek tiek laiko ji suprato – geriau mažiau, bet kokybiškai. „Pavyzdžiui, renginių aš neorganizuoju vien dėl ataskaitos, vien dėl to, kad juos organizuoti privalu. Pati atrinkau šventes, kurių muziejus nedarys, mat panašūs vyksta kitose Švėkšnos įstaigose. Pasitariau apie tai su seniūnu ir su kitų įstaigų darbuotojais. Kiekvienąkart stengiuosi renginiui sugalvoti ką nors naujo, kad atėjusiesiems būtų įdomu“, - apie savo darbo specifiką pasakojo pašnekovė.

Taip pat organizuodama renginius muziejininkė bendradarbiauja su Švėkšnos „Saulės“ gimnazija bei pradine mokykla, vykdo bendrus projektus. Anot Monikos, ir muziejui derėtų priskirti švietimo funkciją. „Mokiniai jokiu būtu neprivalo eiti į renginius. Jų niekas neverčia. Tiesiog dažniausiai po apsilankymo jie turi padaryti atitinkamus darbus. Tai jų mokymo proceso dalis“, - sakė švėkšniškė.

Taigi dabar Monika kartu su savo šeima gyvenimą kuria Švėkšnoje ir tuo labai džiaugiasi. Niekur kitur ji nesijautė taip gerai, kaip gimtosiose vietose. Džiugu, kai žmonės atranda savo kelią ir juo žengia tvirtai per gyvenimą.

 

 


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar esate patenkinti gyvenimu Šilutėje?